Ką matau, tą dainuoju

I dalis - mažiau kalbų, daugiau darbų

(Šioje dalyje rasite buitinių epizodų ir besitvarkant atsiradusių pamąstymų)

Neseniai žurnale perskaičiau (vėl), jog lietuviai linkę pabambėti, apkalbėti tuos, kuriems labiau sekasi, o ne ieškoti džiugiosios gyvenimo pusės. Na, žinoma, turint omenyje, jog šildymo, maisto kainos kyla, atlyginimai ne, o amžių, kada galėsime išeiti į užtarnautą pensiją vis atitolina, atrodo - kas gi čia džiugaus? Tačiau per tą amžiną niurnėjimą pamirštame ir tai, kad gyvenimas nėra vien juoda ar balta - juk yra ir tarpinė - pilkoji spalva. Ir, patikėkite - nuo to, kokiomis mintimis gyveni, ar save apsupi pozityvu ar negatyvu priklauso tai, ar tau seksis, ar (deja) ne.



Banalu, bet teisinga iki pat kaulų smegenų. Todėl stengiuosi kuo mažiau reikalų turėti su tokiais žmonėmis, kurie daug kalba, o daro mažai. Ir bėdavojasi be sustojimo. O kas baisiausia - tokiais po truputį tampa ir kai kurie mano bendraamžiai arba net ir jaunesni. Tokiems norisi pacituoti grupės ,,Coldplay" dainos ,,The Scientist" eilutę: ,,Nobody said it was easy". Ir, patikėkite, patiriu tokių pat situacijų kaip daugelis - žinau ką reiškia tik pasvajoti apie ką nors gardesnio arba pasakyti, jog esi užsiėmęs ir kažkur neisi, nors iš tiesų piniginė kokią savaitę serga džiova... Bet nė karto dėl to nesigailėjau. Kai sieki savo tikslo atkakliai ir užtikrintai ramina tai, kad kada nors viskas atsipirks su kaupu. Kad kloji pamatus (o kas sako, kad šis darbas linksmas? M?) tolimesniam savo gyvenimui. Ir svarbu rasti džiaugsmelių mažiausiuose dalykuose:] Pavyzdžiui, besiruošiant paskutiniąjam egzaminui iš draugo sulaukiau mielo siurprizo - ,,Hello Kitty" sausainių, kuriuose kaip priedas (OMG :] ) buvo mano išsvajotasis Kitės su cilindru pakabukas telefonui:  

Paėmusi jį į rankas pirmiausia pagalvojau, kad norėčiau, jog jis su manimi (tiksliau, būdamas šalia manęs, t.y. prie mano telefono:] ) patirtų smagias, įsimintinas, džiaugsmingas akimirkas ir pritrauktų sėkmę. Galima sakyti, kad pakroviau jį kuo pozityvesnėmis mintimis :) Ir ką jūs manote - štai egzaminą, prieš kurį labiausiai jaudinausi, išlaikiau puikiai! Neteigiu, jog dėl to kaltas tik šis pakabukas, bet kuo daugiau tave supa teigiami dalykai, manau, tuo geriau :)

   Pastarosiomis dienomis mano gyvenimas buvo gana intensyvus: kaip jau matėte anksčiau, dalyvavau ,,Radiocentro" laidos ,,Atsibusk su Vyteniu" gimtadienyje, tad mano diena prasidėjo 5 ryto. Po to sekė poros valandų varlinėjimas ,,Akropolyje" (užrašas prie požeminės perėjos: ,,Akropoli", koks tu Akropolis...), nes parduotuvė, iš kurios norėjau nusipirkti kamštinę lentą dirba nuo 10 val, o aš, mano draugas ir sesuo ten atsiradome prieš devynias. Na, ilgų maratonų po ,,Akropolį" aš neištempiu - greit galva taip paskausta, jog imu sirgti mizantropija visiems, net ir kartais besišypsančioms pardavėjoms...

   Vakar į Vilnių atvažiavo mano mama :) Buvo labai smagu pasimatyti, o jos atvežtas obuolių pyragas taip primena namus, kad suvalgius trupinėlį apima tokia nostalgija, jog, rodos, imtum ir pėstute pareitum į tą Šiaurės Lietuvos kampelį...

   O šiandien ryte atlikau tai, ką žadėjau per visą sesiją - tvarkiausi :) Intensyviai ir neprokrastinuojant. Taip pat, pasisėjau prieskoninių žolių, kad už mėnesiuko, gal kiek vėliau jau turėčiau šviežių bazilikų, raudonėlių ir čiobrelių:

Kadangi rūbų kabykla, tvirtai porą metų atlaikiusi strukių, rankinių ir skėčių laviną nusprendė jog taip tęstis nebegali (ir triokštelėjo...), teko įsigyti naują. Tačiau kadangi naujoji buvo per daug paprasta, teko čiuptis dekupažo:

II dalis - kultūrinė: įspūdžiai iš dainuojamosios poezijos vakaro ,,Mokytojų namų" svetainėje

(O šioje dalyje galbūt ką nors ir papiktinis kritikos dozė)

Ilgą laiką man žodis bardas apsiribojo K. Smoriginu, S. Mykolaičiu ir, žinoma, D. Razausku. Sausio 20 dieną vykęs renginys buvo puiki proga šiam minėtų dainuojamosios poezijos atlikėjų ratui praplėsti. Juolab, kad patį koncertą vedė mano studijų kolega Tomas Taškauskas, o grojo Saulius Petreikis su  Mykolu Jokubausku bei gitaristu Donatu. Eiles skaitė Vilius (atsiprašau, bet jo pavardės nesužinojau) ir poetas Aivaras Veiknys.

   Perrašysiu tai, ką pasižymėjau užrašų knygelėje:

Jaunasis Vilius. Hm, reikia rasti kur pasiskaityti jo eilių. Įdomu kiek jam metų, nes kvepia jaunųjų filologų konkursu. Jaunasis rašytojas per dažnai sutrinka nuo Sauliaus muzikinių ekspermentų. Muzika pranoksta jo žodį. Patirčių ir pojūčių simuliacija (Viliaus atžvilgiu)? ,,Kiek tau metų/ ir ką tu turi?"- jo paties eilutės idealiai apibūdina skaitytus eilėraščius. Potencialą turi, tačiau bent jau kol kas reikia dirbti, šlifuoti ir stengtis rasti savo kalbėjimo būdą. Tekstai kol kas - truputį sverdioliška lėkštutėlė lėkštelė. Patirtis ateina su amžium.

Saulius Petreikis - žmogus orkestras. Užtenka jo vieno, kad užpildytų visą salę ir renginiui skirtą laiką. Retkarčiais prisimena gitaristą Donatą ir jam linkteli galva. Puikiai groja šlanga. Įdomu, kuo dar galėtų pagroti. Gal tarka? Girdėti ,,Lietaus kambario" muzikinių intonacijų ir melodinių pasažų. 

Aivaras Veiknys. Iš pradžių nustebino, nes eilės pasirodė gana silpnos. Tačiau tai buvo apgaulė. Kažkuo primena Rimvydą Stankevičių. Gal tuo sąmonės srautu, pulsuojančia nepaviršine eilėraščio gyvastimi ir žodžių diktuojama ritmika, tam tikrais tautosakiniais motyvais. Ypač - eilėraštis apie rogutes. Ilgus eilėraščius suvaldyti jam sekasi kiek sunkiau. Beklausant teksto ima trūkinėti loginės jungtys, trūksta išrišimų. Bet čia buvo mano vakaro atradimas. Namie painternauti jo posmų.

Mykolas Jokubauskas. Iki dainos apie traukinį - visai patiko. Po to vis mažiau. Tekstai - (pa)prasti. Užtat balsą turi gražų ir groja gerai. Šneka per daug. Kelis kartus pamiršo dainos žodžius (na, vieną sykį - atleistina, bet kelis...). Atlikėjas turi būti pasitikintis savimi, bet ne tiek. Nereguoja į žiūrovus (kai artėjo 20 val, o jis vis nesakė ,,na, o paskutinė daina..." vis daugiau žiūrovų girdėjau atsidūstant: ,,Dar nesibaigia?"). Jis puikiai galėtų įdainuoti kitų autorių tekstus, nes muziką sukuria tikrai gerą, bet paties tekstai: esmė žinoma tik jam pačiam, todėl visada reikės ilgos įžangos, paaiškinant kokia proga gimė vienas ar kitas eilėraštis, virtęs daina. Ar tai neturėtų atsiskleisti iš tekstų? Pavyzdžiui, dainoje apie traukinį taip ir nebuvo nieko pasakyta. Ar bent jau išryškinta. ir tos ištęstos eilutės apie bagažą... Išties, gal daina šiam autoriui ir padeda gyventi, tačiau reikia, kad ji būtų suprantama ir klausytojui (jei jis nori tokių turėti), kuris tų slaptųjų reikšmių ir nežino. Ir tų įžangų nereikėtų, jei, kaip jau sakiau, viskas būtų atrandama tekste. Ir ne tiesmukai, kaip retsykiais buvo galima išgirsti, o taip, kad tai tikrai būtų galima pavadinti dainuojamąja poezija. Pradėjęs gražiai, atlikęs tikrai žavią dainą ,,Ateik", Mykolas Jokubauskas baigė savo pasirodymą kone Oskarų apdovanojimo ceremonijos kalba: ačiū draugams ir bendradarbiams, ir t.t., ir pan.... 

   Ir tikrai nuoširdžiai pavydžiu toms kelioms prieš mane sėdėjusioms saldžioms porelėms, kurias šios dainos privertė apsikabinti, vėliau ir pasibučiuoti, arba linksėti į taktą užsikaifavus. Deja, nors aš taip pat buvau su draugu, mus ši muzia, tiksliau, dainų žodžiai, nusileidžiantys atlikėjo muzikinėms galimybėms, privertė namo grįžus ilgai diskutuoti. Gal aš tikrai užkėliau per aukštą kartelę ir bandau visus lyginti su Razausku, kuris, gal jau daugeliui ir atrodo popsinis, komercinis, bet vis dėlto, tikras bardas, kurio tekstai su muzika sudaro vienovę, o ne rungtyniauja tarpusavyje. 

>>Pabaigai<<

Photos © aesthastic