Kai susijungia du pasauliai: knygos ir žaidimai

...Ir pagaliau vakar įveikiau paskutiniąją Haruki Murakami ,,1Q84" trilogijos dalį. Na, akivaizdu, kad šis populiarusis japonų rašytojas ir toliau sėkmingai kuria romanus pagal paties susikurtą modelį. 

Pirmiausia - vaizduojamas mūsų pasaulis. Romane veiksmas prasideda 1984 metais. Vėliau įvyksta kai kas, dėl ko atsiranda jungtis su kitu - paraleliniu pasauliu. Skirtingai nuo kitų šio autoriaus knygų, čia du pasauliai susiduria dar knygos pradžioje, kai pagrindinė veikėja Aomamė nulipa avariniais laiptais viename greitkelyje ir patenka į 1Q84, kaip ji pati sau juos įvardija (Q - tai questionmark, t.y. klaustukas) - nors tas pasaulis ir labai panašus į mūsiškį, tačiau sykiu kažkuo skiriasi.

   Kas man pasirodė kiek neįtikėtina - tai Tengo (kito pagrindinio personažo) ir Aomamės meilės istorija. Na niekaip negalėjau patikėti, jog žmonės, būdami dešimties metų kartą susikabino rankomis kelioms sekundėms ir to negali pamiršti 20 metų, t.y. iki tol, kol vėl susitiko. Suprantu, istorijos gale Murakami parodo, kodėl jie yra svarbūs vienas kitam, tačiau, mano nuomone, tokia silpna linija grįsti romaną yra rizikinga.

    Liko ir nemažai neatsakytų klausimų, kaip antai kas buvo tas paslaptingas NHK rinkliavininkas, beldęsis į Ušikavos, Tengo ir Aomamės būstus. Ar tai ir buvo Tengo tėvas? Koks buvo jo tikslas? Taip pat į pabaigą  išblukusi ir ,,Oro lėliukės" autorės linija... Išbaigčiausiu gal laikyčiau Ušikavos portretą, nes autorius daug dėmesio skyrė jo išskirtinei išvaizdai ir mąstysenai aprašinėti. Akivaizdu, jog šis personažas kaip toks jam buvo įdomus. 

   Galvoju, jog vertėtų dar sykį perskaityti ,,Norvegų girią", nes tai vienintelis (bent jau kol kas) realistinis Murakami romanas. Arba ,,After Dark" (neprisimenu kaip jis vadinasi lietuviškai, nes skaičiau anglišką variantą). Nes, bent jau man atrodo, jog Murakami  romanų struktūra jau nebestebina taip, kaip anksčiau. Na, taip, jis puikiai žino, kaip reikia konstruoti gerą sakinį, kaip dailiai sudaigstyti pasakojimą, tačiau istorijos darosi viena į kitą panašios... 

   Rekomenduoju savaitgalio skaitiniams :)

Citatos: ,,Troškimus neišvengiamai lydi išbandymai. Kaip tu ir sakai. Neabejotinai. Tik kad tų troškimų maža, visi jie abstraktūs, o išbandymų - su kaupu, ir visi jie konkretūs" (35 p.)

Labai netikėtas palyginimas: ,,Net įsimaišęs tarp žmonių, jis krenta į akis kaip šimtakojis jogurte" (172 p.)

Nuo knygų - prie žaidimų :) Sesijos metu pradėto žaisti ,,Elder Scrolls V: Skyrim" neapleidžiu ir per dieną pasilieku valandžiukę šiam žaidimui. O ką paprastai ten veikiu? Ogi medžioju drakonus. Štai, kad ir taip:

Eini sau Skyrim'u plačiuoju ir išgirsti - kažkas kažkur riaumoja.

Tolumoje pamatai štai tokį siluetą ir supranti, jog laikas ruoštis atkakliai kovai.

Prigėrus magiškųjų gėrimų, gerai pamaigius pelytę, suduodamas paskutinis smūgis...

...ir mano avatarui belieka tik sugerti drakono sielą. Štai ir viskas. Vėliau drakono siela galima atsirakinti išmoktą naują riksmą (shout), kuris leis alsuoti ugnimi (ir laikui atėjus paspirginti priešus :) ), arba iškviesti drakoną.

   Taip pat šiame žaidime jau teko joti ir ant arkliuko...

...ir ant kiek neįprastesnės ,,transporto priemonės"... :)

Šiame pasaulyje turėjau progą ,,susitikti" su virtualia bendravarde elfe:

Be to, dažnai tenka išgirsti šį internete išpopuliarėjusį sakinį: ,,I used to be an adventurer like you. But then I took an arrow in to a knee"... (O čia daugelio internautų reakcija, kai išgirsti tą sakinį: http://www.youtube.com/watch?v=tlC6Z0iRoOA).

... O tuo tarpu realybėje... mano prieskoniukai auga tiesiog valandom, kas mane labai labai džiugina :)