,,Staigiame kelio posūkyje nepasirinko saugaus greičio ir vertėsi"

Šįsyk mano dėmesio centre - Audronės Urbonaitės pirmoji knyga ,,Posūkyje - neišlėk" (2005 m.). 

   Kai galvojau kaip šį įrašą pavadinti - idėją (o, tiksliau, ir visą pavadinimą) radau... kriminalinėse kronikose. Ten, kur pranešama apie kelių eismo įvykius. Nes imperatyvas knygos viršelyje turėjo būti skirtas ne skaitytojui, o pačiai autorei...

(Nuotrauka - © Keistoteka)

Audronė Urbonaitė - žurnalistė. Ir tai, kad ji stropiai darbuojasi publicistikoje, akivaizdu kone kiekviename jos sakinyje - iš stiliaus, sintaksinių konstrukcijų ir dar kitų niuansų (apie juos - kiek vėliau).

   Knygos nugarėlėje - trumpa pačios autorės parašyta anotacija. Skaitome: ,,Tai knyga prislėgtoms moterims, kurioms chroniškai nepavyksta savęs išreikšti. Ir vyrams, kurie nepastebi, kad jų senstančios bobos liepsnoja. Ir man taip buvo, kol susirgau vėžiu ir išėmė gimdą. Nė už ką niekam neatiduočiau savo vėžio, nes jo dėka tapau laiminga: nustojau bijoti žmonių ir savo nevaldomų postūmių". 

   Novelių romanas (taip šis žanras įvardijamas knygoje) susideda iš 4 kūrinių: ,,Paguodos telefonas", ,,Tik Estijoje, visada - tik Estijoje", ,,Fokusininkai", ,,Posūkyje - neišlėk". 

   Kas krenta į akis pirmiausia - tai pasakotoja, kuri abejinga viskam. Abejingumo perteklius išryškėja pirmoje novelėje:

Bet universitete buvo nuobodu.

Suolai dulkini. Musės zyzia. Nuo ilgo sėdėjimo maudžia nugarą, plečiasi strėnos, o galva tuštėja.

Ir net moko visai ne to.

<...> Palaigyti po teatrus - tarp kitko. Pasitrainioti prie bažnyčių ir kitų architektūros ansamblių - irgi tarp kitko" (9 p.)

Ir neapleidžia iki pačios paskutinės (,,Posūkyje - neišlėk"), kur pasakotoja, po incesto istorijos su tėvu, taip pat lyg ,,tarp kitko" išteka už chemiko, kurio nemyli, išvis, nieko nejaučia. O tuo tarpu pati kremtasi, jog nerealizuoja savęs taip, kaip norėtų. Pagimdytas vaikas tampa našta, pasakotoja pavirsta despotiška motina, skyrybos, nauja meilė, vėžio operacija, flirtas su jaunu chirurgu... Štai tokį gyvenimą savo novelių pasakotojoms (kurios beveik identiškos, nors lyg ir turėtų skirtis kažkuo...) lipdo autorė. 

   Vykusia (beveik) novele galėčiau pavadinti ,,Fokusininkus". Moteris rašo ,,knygą apie senatvę" (46 p.). Panašiai kaip Giedros Radvilavičiūtės pasakotoja, kuri išeina iš namų galvodama apie parašysimą knygą, šios novelės pasakotoja ieško vietos, kur galėtų apsigyventi ir ramiai kurti. Kad šeima netrukdytų.

   Vieta, kurią ji pasirenka atrodo tarsi pakibusi tarp kaži kokio ,,čia" ir ,,ten": ,,Trijų kryžių kalnas ir Gedimino pilis atrodė ranka pasiekiami, bet nerealūs" (47 p.). Butą jai sutinka išnuomoti keistos būtybės - lyg ir senukai, tačiau turintys nujaučiamų transcendentinių bruožų. 

   Rašydama moteris pajunta, kad vis geriau gali apčiuopti senatvėje atsirandančias problemas, nes pati... ima senti: ,,Man labai gerai pasisekė pavaizduoti, kaip blėsta senų žmonių atmintis: vakarykščių veidų jie neprisimena jau rytojaus rytą, o seniai išėjusieji kasdien šviečia jų sapnuose vis ryškiau". (54 p.). Galima nujausti, jog yra kažkas, kas siurbia jos jaunystę. Galbūt tai vienas iš tų mistiškų senukų?..

   Autorė galėjo čia palikti intrigą - ar sugrįš jauna moteris į savo šeimą? Ar ji atgaus jaunystę? Kas tą jaunystę vagia? Tačiau ji nesusilaiko ir čia pat išdėlioja kozirius ant stalo: ,,Pasakodami apie senatvę, jie išsiurbė iš manęs jėgas, todėl dabar neprašą užmokesčio už kambarį - aš jau susimokėjusi" (57 p.). Posūkis, ir novelė nevaldoma nulekia nuo kelio...

   Tačiau didžiausias posūkis ir tragiškiausia avarija, mano nuomone, įvyko novelėje, pagal kurią pavadinta ir knyga - ,,Posūkyje - neišlėk". Atrodytų, jog eilėraštis, novelė, apysaka, pagal kurią pavadinama visa knyga turi būti išties stipri, verta to, kad jos pavadinimą spausdintų ant viršelio. Tačiau... Būtent šią novelę laikyčiau silpniausia šios knygos sudedamąja dalimi. Joje pilna visko: jau minėtas incestas, pasakotojos deklaruojamas abejingumas, nepavykusi santuoka, traumuojamas vaikas, vėžio diagnozė... O ties 100 puslapiu tampa visiškai aišku, jog per pasakotoją persigeria autorės žurnalistinės patirtys, ir tai niekaip nesusiriša su pasakotoja, nors skaitytojui bandoma įteigti, jog ji - žurnalistė (koks sutapimas!). Lena Lolišvili, V. Uspaskicho pirmoji žmona, Furmanavičius... Juk tai realūs asmenys, skandalų apsupti žmonės ir jų atsiradimas knygoje bei pasakojimas apie tai, kaip iš jų buvo imti interviu (100 p.), kaip ,,išsivyniojama" iš situacijų, kai dėl žurnalisto kaltės nukenčia žmonės (101 p.) šią knygą posūkyje tiesiog švysteli per literatūros autostrados apsauginę tvorelę... Ir autorės žodžiai viename interviu, jog ,,Tikiu, kad trumpa mano knygiūkštė yra tikroji literatūra" (bernardinai.lt, 2005) nuskamba kaip išties didelė pretenzija... 

   Pabaigai: mano kompiuteris kategoriškai atsisakė į šią mini recenziją įkelti knygos viršelį - bandžiau tris kartus, tačiau visi baigėsi nesėkme. O gal ir gerai. Turėsite šiokią tokią nuostabą, kai užsisakę šią knygą bibliotekoje (kaip kad buvo man) pamatysite moteriškumu dvelkiantį viršelį. Galbūt netgi ne tik dvelkiantį... Ir, prašau, jei vairuosite - knygą pasidėkite kuo toliau. Nes posūkyje tikrai rizikuojate išlėkti...