Šventaragio skaisčios ugnys

Visa ši savaitė buvo itin folkloriška: pirmadienį ir trečiadienį - folkloro kolektyvo repeticijos, ketvirtadienį-penktadienį - Norberto Vėliaus skaitymai LLTI (Lietuvių literatūros ir tautosakos institute), penktadienį su kolektyvu pasirodėm... ,,Duokim garo" (o, taip :)), o štai šeštadienį įvyko Šventaragio ugnys, kasmetinis renginys pažymėti pavasario lygiadieniui.

Šiemet buvo kiek kitaip - žvakių figūras ir pernai labai žaviai atrodžiusius sodus pakeitė kosminiai kiaušiniai. Kodėl? Tiesiog pacituosiu iš reklaminio renginio lapelio:

,,Žemdirbiškoje mūsų protėvių tradicijoje Pavasario lygiadienis laikomas Naujųjų metų šventimo laiku.

   O pradžia be ritualo neįmanoma.

   Kosminis kiaušinis - pradžių pradžios paslapties simbolis: tobulas savo paprastumu, neperprantamas gyvybės atsiradimo stebukle. 

   Pavasario lygiadienio naktis Šventaragio slėnio sapnalaikyje, kaip kasmet, - burtų metimo laikas. Šviesa ima viršų, tamsa traukiasi. Tačiau šviesa be tamsos neįmanoma, naktis be dienos neapmąstoma.

   <...> Septyni kiaušiniai - septyni žmogaus gyvenimo kelionės laivai. Kiekviename iš jų - kelio atspindys ar šešėlis: vaikystė, jaunystė, branda. tėvas ir motinėlė, ir galiausiai senatvė <...>.

   Tebūnie darna".

   

... Ir buvo labai gražu. Ugnies šokėjai, einantys nuo vieno kiaušinio prie kito sudarė tokią ugnies gyvatę, vinguriavo kaip gyvybės ir šviesos upė. O kur dar ritmingas būgno mušimas, suteikęs viskam mistikos ir rituališkumo prieskonį. 

   Buvo džiugu matyti pažįstamus veidus, girdėti žinomas lietuvių liaudies dainas iš iš visos širdies užplėšti ,,Augo obelėlė"...

   Akims paganyti - keli kadrai iš šio įspūdingo renginio:

Ir toks jausmas apima, kad lietuviai dar tikrai arti savo senosios religijos, kad kažkas dar kirba mūsų atmintyje, norisi dėkoti gamtai, žemei, kad ir vėl pavasaris, kad ir vėl apsisuko ratas, o tamsa traukiasi, vietą užleisdama šviesai ir šilumai.