Kaip skamba ,,Muzika troliui"

Nuotykius mėgstu. Tikrai. Ir kai į rankas paėmiau Violetos Palčinskaitės knygą ,,Muzika troliui" mane tikrai suintrigavo pažadas knygos viršelyje: ,,Apysaka, skirta visiems, kurie ilgisi nuotykių". Juolab, kad ši knygelė paskelbta ir geriausia 2011 metų knyga. Tiesiog turėjau ją perskaityti.

Istorija pradedama intriga: didelis trolis pagrobia mergaitę, užmiršusią kaip groti E.Grygo pjesę fortepijonui. Žinoma tik tiek, kad ją galima rasti Sorės Morės pilyje. Ir knygos pasakotoja nusprendžia keliauti ir surasti pradingėlę.

   Iškart prisipažinsiu, jog ši knyga manęs... nesužavėjo. Kodėl?

   Pirmiausia - pats trolio paveikslas: niekur nerandu pateisinimo, kodėl jis, ,,šiuolaikiškas, išsilavinęs, kultūringas trolis" (17 p.) elgiasi taip šlykščiai ir  pasakotoją išsyk išvadina ,,kvaile atvykėle" (16 p.). Ir tie jo isterijos (kitaip ir nepavadinsi tokio elgesio) priepuoliai - neradau priežasties, kodėl jis taip siautėja. O paskui, lyg niekur nieko knygos pabaigoje pasakotoja pasisako gavusi jo laiškutį, kur parašyta ,,Aš myliu tave. Trolis Molis" (91 p.). Ir pasakotojos nuotaikų amplitudė labai plati - nuo trolio neapykantos iki ilgesio... 

   Toliau: pats Norvegijos vaizdavimas. Viskas čia taip tobula, kad negali nejausti autorės simpatijų šiai šaliai. Viskas čia gražu, kaimynai dovanoja vieni kitiems gėles, karalius per šventes palinki sėkmės ir gyventojams, ir imigrantams... Ir nors autorė užsimena, jog lietuviai taip pat laimę bando šioje šalyje (Rokas iš Plungės, mokęsis Vilniaus universitete, čia uždarbiauja su kolega brazilu. Bet tikina: ,,Kai užsidirbsime pinigų, grįšime namo" (32 p.)), tačiau bent jau aš nepatikėjau, kad tepti sumuštinius su lašišomis yra svajonių darbas... Kad ir kokie ,,draugiški žmonės" (32 p.) čia gyventų. Ir visa ši knyga dėl autorės subjektyvumo skamba kaip savotiškas Norvegijos aukštinimas ir reklamavimas... 

   Trečias dalykas, nuspėjamas suaugusiam šios knygos skaitytojui - tai dingusi mergaitė. Jau nuo pat pirmo puslapio galėjau pasakyti jog tai pati pasakotoja. Tad pabaigoje, kai įvyksta jų susitikimas, žodžiai: ,,Iš karto ją atpažinau. Nes ji - tai buvau aš" (89 p.) nebenustebina. Ir pasakymas ,,Kartais reikia toli nukeliauti, kad atrastum save..." (89 p.) naujiena gali būti tik mažam, tikrai mažam skaitytojui.

   Ketvirta - neaišku, ką pasakotoja veikia toje mokykloje. Iš pradžių atrodo, kad stebi norvegų vaikus, su jais kalbasi (ir kai kurie pokalbiai, drįstu tvirtinti - realūs, nugula į šią knygą). Vėliau - lyg ir pati mokosi, galbūt - norvegų kalbos? Vaikai ją priima į savo tarpą, bet jos veikla iki pat knygos pabaigos man lieka neaiški. Vis dėlto lieku prie savo pačios interpretacijos, kad ji rinko medžiagą knygai.

   Ir penkta - knygelė daugelyje vietų aiškiai didaktinė. Mažą skaitytoją tai gal ir domins, bet vyresniam tokia visažinė pasakotoja gali pasirodyti ir įkyroka. 

   Summa summarum: didelis pliusas yra kompaktinė plokštelė. Vien dėl jos knygą verta pasiskolinti ar įsigyti. Juolab, kad Grygo kūrinius groja vaikai (M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai). Ir antras, kiek mažesnis pliusiukas - už iliustracijas (dail. Lina Eitmantytė-Valužienė), į kurias galima ilgai žiūrėti ir pamatyti kažką naujo. Pačiai autorei - pliusas už idėją, jog knyga gali būti žodžio, garso ir vaizdo sintezė. Karūnos autorei nuo galvos nenuimsiu, bet vis dėlto neprisijungsiu prie liaupsintojų būrio. Mano nuomone, 2011 metais užderėjo ir įdomesnių knygelių vaikams.