Birželis jau praėjo, savo vietą užleisdamas liepai. O aš seno mėnesio pabaigą ir naujo pradžią leidau Rumšiškėse, prigimtinės kultūros seminare. Papasakoti kas ir kaip ten vyko pareikalautų iiilgo įrašo, tad tiesiog pasidalinsiu vaizdais, kurie man įstrigo. Tiesa, reziumuodama savo įspūdžius galiu pasakyti - fiziškai nepailsėjau, tačiau bevaikštant po senas Rumšiškių sodybas mano siela tiesiog dainavo...
Akį traukė ir nuotaiką kėlė vešlūs ir labai labai gražūs gėlynai:
Taip pat džiaugiausi įvairiausiais sodybose pastebėtais daikteliais daikčiukėliais:
Rumšiškėse ganosi arkliai. Tiesiog krykštavau, pamačiusi mažyti, neseniai pasaulį išvydusį kumeliuką.
Itin sužavėjo Linos šmaikštus krepšys:
O čia - mano nauja užrašų knygelė. Labai patogi ir smagi:
Susipažinau su juvelyru ir gintaro meistru Algirdu ir miela, 82-jų metų audėja Domicele. Pas ją pamačiau nuostabių, natūraliais alksnio žievės dažais ir vašku jos pačios margintų margučių, o juvelyras leido ir mamuto iltį pačiupinėti:
Su Inga nusprendusios pasivaikščioti po Aukštaitiją, grįždamos patekom į tikrą, vasarišką liūtį su perkūnija:
Tačiau lietus planų nesugadino ir priešu netapo :) Išvis, tas gėlių žydėjimas, tolumoje vis pasigirstantis arklių žvengimas, ramūs vakarai su fone čirškiančiais žiogeliais ir svirpliais, svaiginančiai kvepiančios pražydusios liepos tiesiog leido patikėti, jog ir žemėje Rojus egzistuoja...
Comments