Ar įmanoma išgyventi laukinėje gamtoje, kai varžovai rengiasi tave nugalabyti?
Ant kadaise buvusių Šiaurės Amerikos valstijų griuvėsių įkurta Panemo valstybė, sudaryta iš dvylikos apygardų. Šalį griežtai ir negailestingai valdo Sostinė, ji verčia apygardas paklusti, kasmet reikalauja atsiųsti po vieną vaikiną ir merginą dalyvauti Bado žaidynėse, žiauriame realybės šou, kuriame kaunamasi iki mirties. Šešiolikmetė Ketnė Everdin pasiryžta tapti paaukotąja vietoj savo dvylikametės sesutės Primos. Mergina yra užgrūdinta gyvenimo, nes po tėvo mirties jai teko išmaitinti šeimą. Ketnė – tikra kovotoja, sumani, apdairi, puiki šaulė. Šios savybės leidžia jai siekti pergalės Bado žaidynėse. Tačiau jai teks rinktis tarp noro išgyventi ir žmogiškumo, tarp pergalės ir meilės.
Garsi rašytoja Suzanne Collins „Bado žaidynėse“ sulydo veiksmą ir mintį, meilę, neapykantą ir išdavystę. Knyga sulaukė nepaprasto populiarumo (ji išversta į 32 kalbas), apdovanota daugybe premijų, pagal ją sukurtas filmas.
Į populiarias knygas žiūri atsargiai ir gana skeptiškai - tai, kas patinka daugeliui dažniausiai turi mažai ką bendro su literatūrine kokybe. Ypač - jei ta knyga populiari paauglių tarpe (pvz. niekaip iš topų nesitraukianti Twilight'o saga, atvėrusi kelią ir kitoms romantinėms, tačiau BŪTINAI su vampyrais susietoms knygoms). Tad ir Amerikoje siautusi The Hunger Games psichozė atrodė mažų mažiausiai mados reikalas.
Ir štai Alma littera nusprendė, jog lietuviai taip pat neturi atsilikti nuo pasaulio tad 2010 išleido pirmąją trilogijos dalį Bado žaidynės. Knygą dovanų gavo... mano močiutė (nuo kaimynės. Gimtadienio proga :). Kai jau knyga namie, tai kodėl jos neperskaičius? - pamaniau.
Knygą prarijau per kelias valandas. Siužetas įtraukiantis, todėl norėjosi skaityti, skaityti ir dar skaityti. Tad ir skaičiau. Tačiau pagrindinė priežastis, neleidusi mėgautis tekstu - lietuviškas knygos vertimas...
Būtent vertimą ir laikyčiau pagrindiniu knygos minusu. Užmuša jau pirmasis sakinys: „Kai pabundu, kita lovos pusė yra šalta“ (9 p.). Akivaizdu, jog tai tiesioginis vertimas iš anglų kalbos (plg. originalo When I wake up, the other side of the bed is cold. - akivaizdžiau nei akivaizdu, ar ne?), nes lietuviškai toks sakinys gramatiškai įmanomas, bet ar jis taisyklingas? Juk labiau tiktų ne šalta, o atvėsusi (Ketnis įprastai miega su savo sesute Prima). Ir tokių vietų vertime ne viena, nes kai kuriuos sakinius mintyse sugebėjau išsiversti į anglų kalbą, kadangi tai suponavo ne tik tiesioginės žodžių reikšmės, bet ir angliškos sakinių konstrukcijos.
Keista buvo skaityti ir todėl, kad viskas pasakojama esamuoju laiku. Žinoma, viena vertus, matyti akivaizdi autorės intencija sumažinti distanciją tarp skaitytojo ir knygos herojės (aš-čia-dabar), tačiau tokie sakiniai kaip „Vos tik atsiduriu miške, iš drevės išsitraukiu lanką ir strėlinę“ (11 p.) mane kas kartą sutrikdydavo ir priversdavo svarstyti, vis dėlto - kas šis tekstas? Dienoraštis? Bet jau vien tai suteiktų laikinę distanciją. Atsiminimai? Bet jie būtų rašomi būtuoju laiku. Vlog'as? Blog'as? Tos iliuzijos, jog seki paskui Ketnę man nepavyko susikurti, nes paraleliai mane kamuodavo tokios mintys.
Sakinių lakoniškumas taip pat šiek tiek trikdė: kažkodėl buvo keista skaityti merginos mintis, kurios yra tokios kapotos ir kažkuo... vyriškos. Žinoma, tai būtų galima paaiškinti ankstyva tėvo netektimi ir jo vaidmens perėmimu, bet manęs tai kažkodėl neįtikina, juolab, kad knyga tokiu subtiliu psichologizmu ir nekvepia.
Galiausiai - patys personažai. Jie nėra labai gyvi - tai daugiau lakstančios, šokinėjančios ir besistengiančios išgyventi idėjos: Ketnė - pasiaukojimas, Pyta (lietuviškame varinate - Pitas. Deja, tokia vardo transkripcija man asmeniškai nėra priimtina) - besąlygiška ir ištikima meilė, Geilas - vyriškumas ir atsakomybė ir t.t. Jų portretai nėra išskirtiniai, nors jie ir pagrindiniai veikėjai. Tokie charakteriai išgyvena skaitytojų teismą tik dėl rašytojos mokėjimo kurti intrigą, nes būtent tai verčia šios knygos greitai nepaleisti iš rankų.
Lietuviškai pasirodė ir 2 bei 3 trilogijos dalys, bet mano akys krypsta į amazon.com, kur galima įsigyti šias knygas originalo kalba. Tokiu atveju nušaučiau du zuikius: toliau mankšinčiau savo anglų kalbos įgūdžius ir atsipūsčiau nuo beveik pažodinio lietuviško vertimo.
Tad jei nesate pametusios (kreipiuosi į merginas, nes abejoju, ar skaitančių tokią literatūrą vaikinų yra daug) galvų dėl vampyrų, griebkite šias knygas - jokio perdėm sentimentalaus seilėjimosi, meilės - tik užuominos, o kraujo ir įtampos - į valias (Jeigu tokia lektūra patiko mano močiutei, patiks ir jums :)).
Suzanne Collins, Bado žaidynės, Vilnius: Alma littera, 2012, iš anglų kalbos vertė Ina Jakaitė.
Comments