Pamenate, kai gavusi The Hunger Games trilogiją savo ankstesniame įraše svarsčiau, kada rasiu laiko jai perskaityti? Melavau sau ir jums - knygas ryti pradėjau jau kitą dieną... Per didelė pagunda buvo palikti jas ramybėje. Pirmąją dalį perskaičiau per 2 dienas, antrąją - per 6 val., o trečioji dalis buvo skaitoma tiek namie, tiek pakeliui į knygų mugę. Kad ir kaip rankose atrodžiau su paaugliams skirta knyga, man buvo tas pats - tuo labiau, kad Lietuvoje šias knygas vis tiek leidžia monstriškais kietais viršeliais, ir apipavidalinimas gerokai nutolęs nuo minimalistinio orginalo, tad kaži ar kad būtų atpažinę, kokia lektūra mano rankose...
Apie trilogiją (nes apie atskiras knygas jau sunku bekalbėti - viskas susipynė į vieną siužeto giją): tai neabejotinai tam tikras vertybes steigiantis kūrinys. Sakydama tam tikras, turiu omenyje šeimą, pareigą, draugystę. Meilė, kuri dabar tampa didižiosios JAV paaugliams skirtos literatūros dalies pagrindiniu dėmeniu, čia nėra nukreipta į vieną asmenį. Katniss, pagrindinė veikėja, myli tiek savo seserį, tiek motiną, tiek prasigėrusį mentorių Haymitch'ą, tiek 12-tąjį rajoną, kurio, antros knygos pabaigoje, jau nebelieka... Vaikinai (Gayle'as ir Peeta) čia daugiau trukdžiai, nei pagalbininkai, tačiau nei be vieno, nei be kito, siužetas sėkmingai nesivystytų.
Trilogijos antroje pusėje jau imu matyti Katniss kaip personažą, o ne kaip kaži kokią idėją. Ji suvokia, jog vėl yra manipuliuojama, supranta, jog ne viskas gyvenime gali būti taip, kaip individui atrodo geriausia.
Perskaičiusi paskutinį sakinį -
ir užvertusi knygą supratau, jog tai kūrinys apie žmogų, kuris neturi pasirinkimo, nes bet koks apsisprendimas atveda jį į moralinę aklavietę. Tai trilogija apie galingo sistemos aparato triuškinamą jauno žmogaus gyvenimą, jį paverčiant ir stebėtoju, matančiu artimų žmonių žūtis, ir dalyviu, vykdančiu jam pavestas užduotis, bet dėl to nuolat kovojančiu su pačiu savimi. Būtent tai linkiu įskaityti paauliams (ir, tikiu, vyresniems skaitytojams) tarp eilučių, nes vien mėgautis siužetu nepakanka, reikia ir šiokių tokių refleksijų, kad užvertus knygą suprastum, jog iš jos kažką pavyko pasiimti (štai, koks didaktinis užbaigimas :) ).
Comments