Marcelijus Martinaitis
1936-2013
Rytą, šviežiai pasnigus
Išėjau rytą
Į šviežiai apsnigtą gatvę.
Lygu ir balta,
Niekieno dar nevaikščiota.
Lyg ir iš niekur krenta šviesa.
Pirmas einu gatve,
Palikdamas aiškius pėdsakus.
Matau –
Ankstyva kiemsargė
Gremžia tą pirmąjį sniegą
Paskui mane
Nušluodama pėdas.
Atsigręžiu.
O ji atsitiesusi klausia:
– Ar tau dar reikės tų pėdų,
Kad šitaip žiūri atsigręžęs?
( Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 4 (balandis))
Comments