Grįžiusi į Šiaurę jaučiuosi dvejopai: vieną vertus izoliuojuosi nuo plačiojo pasaulio ir tampu sunkiai pasiekiama (vieninteliu ryšininku lieka telefonas, bet ir tas dažniausiai paliekamas dulkėti ant lentynos), antra vertus - nusimetu visus miesto pavalkus, nuolatinį skubėjimą, užmirštu savo nuolatinį "palydovą" stresą ir galiu kibti į knygas, braškes, myluoti šunis, važinėti dviračiu, klausytis dulkėtu kaimo keliuku lakstančių kaimynų bamblių, suvokti, kad nostalgiją kelia karvių mūkimas ir paprasčiausias nupjautos žolės kvapas. Birželio pabaigoje pasitaikiusi nuoširdaus atsipūtimo minutė namie pravertė, nes vakar baigėsi tokia hella of a week, taip sakant, kur buvo daug lakstymo, kalbėjimo angliškai (ir staigaus suvokimo, kad tavo žodynas vis dėlto nėra toks turtingas, kaip iki tol atrodė...), įvairių liapsusų, pažinčių, neįtikėtino nuovargio, bet, vis dėlto, ir kalnas teigiamų emocijų. Dar viena savanoriavimo patirtis.

Laukia ne ką mažiau intensyvi liepa, o po to - ir gana panašaus nusiteikimo reikalausiantis rugpjūtis. Baigsis tuo, jog apsidairysiu - o ir vėl sėdėsiu kurioj nors universiteto auditorijoj bandydama perprasti semiotikos vingius ir pirmame kurse neperkąstas subtilybes...