Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad vasaros skaitinių suplanuoti beveik neįmanoma: užuot kibusi į lentynoje jau seniai gulinčias neskaitytas knygas, iš tiesų kuisiausi po tėvų biblioteką ir vieną po kito rijau rusų klasikus. Jeigu anksčiau jaučiau kažkokią distanciją tarp savęs ir Dostojevskio, tai dabar mus sieja kaip niekada didelė draugystė - jo Idiotą skaitau neatsitraukdama. Bet apie tai gal kitą kartą.
Pirmasis mano dėmesio centre atsidūrė Antonas Čechovas ir jo knyga Namas su mezoninu (Vaga, 1983 m.). Tai ankstyvieji, 1894-1896 m. parašyti kūriniai, kurie, anot knygos anotacijos, vaizduoja nelengvą ir monotonišką jaunesnės kartos Rusijos inteligentų gyvenimą, jų pastangas ieškoti naujų kelių.
Nors klasiką kvestionuoti lyg ir nepadoru, tačiau šioje rinktinėje monotonija persekioja ne vien herojus - patys siužetai be galo panašūs, eksploatuojantys tas pačias idėjas, pvz. genijaus (Juodasis vienuolis), kurios vaikymasis žmogų sudegina iš vidaus.
Čechovo personažai amžinai nepatenkinti, ne jiems tas ramaus gyvenimo židinys (patetiška, bet kaip poetiška!). Tai ypač matyti moterų portretuose, kurie išties stichiški, nepastovūs. Apsakymų ir apysakų veikėjų (moterų) meilę greitai gali pakeisti neapykanta (Aš neapkenčiu tavęs visa siela ir noriu, kad tu greičiau žūtumei, Juodasis vienuolis, p. 36), jos nuolat kažką slepia (Studentas, p. 52), o didelių aspiracijų turinčiam vyrui jų kompanija apskritai yra pavojinga (Aplink mane - banalybė, viena tik banalybė. Nuobodūs, niekingi žmonės, puodeliai su grietine, ąsočiai su pienu, prūsokai, kvailos moterys..., Literatūros mokytojas, p. 78). Moterys - gudrios, todėl teka arba dėl tam tikrų sumetimų, pvz. geresnio gyvenimo perspektyvos (Treji metai), arba iš išskaičiavimo (Ana ant kaklo). Jos pačios gali lengvai apgaudinėti vyrą ir turėti įžulumo (!) jam atsikalbinėti (Bet aš visai nenoriu skyrybų! <...> Aš neprašau tavęs skyrybų! Duok man pasą ir viskas., Gyvenimo draugė, p. 176). Jeigu moteris vaizduojama kaip visuomeninėje veikloje aktyviai dalyvaujanti ir turinti tvirtą poziciją - ji charakterizuojama kaip griežta, despotiška, nejautri moteris, tuo tarpu aistros objektu tampa kokia nors gležna svajoklė (Namas su mezoninu). Susidaro įspūdis, jog Čechovas į moteris žiūrėjo kaip į antrarūšį sutvėrimą, tinkamą būti priedu prie vyro, bet nesugebantį funkcionuoti atskirai (štai ir pragydo manyje feministė :) ).
O kaip gi vyrai? Pastebėjau, jog monotonija į jų gyvenimus įsiveržia po vestuvių (kaip tame anekdote, jog po vestuvių baigiasi visos pasakos...). Jiems maloniausia yra siekti moters, ją užkariauti, bet vos tik žiedas užmaunamas ant piršto - nebelieka iššūkių, atslenka rutina ir jiems tampa tiesiog... nebeįdomu (hm, tai kas čia nepastovūs, a, pone Čechovai?..). Jie naivūs, nes vesdami 18-metes merginas tikisi lygiavertės meilės, adekvataus jausminio atsako. Vyrai gali nusiteikti įsimylėjimui (Kažkodėl jam staiga atėjo į galvą, kad per vasarą galės prisirišti prie šitos mažytės, silpnos, šnekios būtybės, galės ja susižavėti ir ją įsimylėti <...>., Juodasis vienuolis, p.8), tačiau ir tas nusiteikimas ilgai netrunka, o išblėsdamas palieka nelaimingą tiek vyrą, tiek jo suviliotą moterį.
Nors ir ne kartą kilo noras užversti šią knygą ir padėti atgal į lentyną, tačiau kažkas vis sulaikydavo. Jeigu darbai nespaudžia - ši knyga visai nieko skaitinys, tačiau atsipūtimui po intensyvios darbo dienos nerekomenduoju.
Comments