Po beveik dviejų mėnesių vėl žengiau gimtosios Šiaurės keliukais. Ir ką, ruduo jau ir čia eina į pabaigą, lietus, vėjas ir šaltis darbuojasi, kad ant medžių kuo greičiau nebeliktų lapų. Būdama ten kelias dienas patyriau ir lietų, ir saulės paskutinę šilumą, ir šalną, kuri smagiai gnaibė nosį, kai ryte traukiau į turgų apsipirkti.
Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad man reikia erdvės, gyvenimas miesto degtukinėse (taip daugiabučius įvardijo vienas iš mano buvusių mokytojų gimnazijoje) mane slegia. Grįžusi namo pasikraunu tokios teigiamos, pažįstamos ir labai pasiilgtos energijos.
Šeštadienį mama mane mokė kepti varškės apkepą, kuris visus namus pripildė vanilės aromato. Buvo jauku ir sava, o dar gavau prisėsti prie savo (bene) geriausio draugo - pianino...
Pabaigai - keli kadrai iš mano ir tėčio pasivaikščiojimo, kurio pagrindinė kaltininkė - mūsų šunytė Naira, nes ji nori nutapsėti vis ilgesnes distancijas :)
Comments