Artėja sesija, tad vėl reikia vogti laiką sau. Na, ir ne dėl tų kelių rašto darbų taip kalbu. Plūkiuosi, bėgu, dirbu keliais frontais tam, kad... Tikrai, o kam? Tikrai ne tam, kad užsidirbčiau, nes, kaip mėgsta kartoti mano mama, tie pinigai - slidus dalykas: čia jie yra, čia jų nebėra. Plius, artėja šventės, tai visi mano honorarai, tas kuklus atlyginimas ir šiokios tokios santaupos investuojamos į materialias meilės apraiškas artimiesiems. Nors, manau, jiems ir be to būtų gerai, bet vis tiek - sociumas reikalauja taip.
Na, bet ne visada elgiuosi taip, kaip "reikia". Štai dar nepasipuošiau (gal reikėtų sakyti - nepasipuošėm, juk ne viena gyvenu...) eglutės. Kažkaip vis ketinu, bet galiausiai abu su Vyru visiškai užmirštam ir geriau žaidžiam Assasin's Creed. Revelations (tiksliau, vienas žaidžia, kitas žiopso) arba žiūrim dokumentiką. Kad ir apie Antrąjį pasaulinį karą, pavyzdžiui.
Sunku nepasiduoti tai kalėdinei psichozei, kai iš visų pusių tave atkuoja: pirk, dovanok, mėgaukis ir pan. Ir kažkaip žmogus susižavi, pasiduodi tiems marketingo triukams, taip įsigydamas dar vieną porą batų (nes su nuolaida, c'mon!) arba perki daugiau, nes nuo tam tikros sumos tau dovanoja kažką "magaryčių"...
Laukiu, kada grįšiu namo, pas tėvus, į apsnigtą Šiaurę (tikiuosi, kad sniegas iš ten niekur per artimiausią savaitę nedings), kur su mama kepsim meduolius, su sese puošim namus ir eglutę, o su tėčiu eisim vedžioti Nairos. Kur vėl čežės šienas po staltiese ir kvepės tikra eglute. Kur viskas kažkaip paprasčiau, ramiau ir neįtempta. Siaubas, kokia nostalgija apėmė!..
Turiu daug planų ateinantiems metams. Galvoju ir apie savo tinklaraštį (-ius), ką su jais toliau daryti (ne, rašymo apleisti neketinu), ką keisti. Pagyvensim, pamatysim.
Dangus pro kambario Šiaurėje langą.
Well hello there!
Pirmojo sniego trupiniai.
Eglė turi obsesiją, o aš ją pildau. Čia ne pirmoji tušinukinė tatoo.
Tėtis ir Naira. Ir ilgasis maršrutas iki Neste degalinės.
Pukai tėtis sukonstravo kačių hamaką prie radiatoriaus. Tebūnie kačių Rojus!
Draudimai VU.
Pirmosios dovanos draugams.
Vilniaus miesto eglutė, arba kodėl ji man primena televizijos bokštą?
Meditacija.
Pirmasis sniegas Šiaurėje. Jau kai drėbė, tai dribtelėjo...
Tad kol kas tiek mano gyvenime. Galvojau daryti Wishlist'ą, bet man nieko nereikia. Rimtai. Turėčiau jaustis laimingiausiu žmogum pasaulyje. Gal taip ir bus. Po sesijos. Tikėkimės.
Comments