Jau baigiu perprasti gamtos žaidimus - kas antros Kalėdos būna be sniego. Jeigu pernai viskas atrodė taip:
Tai šiemet kalėdinis pasivaikščiojimas palei Mūšos upę prašėsi ne žieminių, o guminių batų:
Nepaneigsi, kad ta baltuma prisideda prie šventinės nuotaikos, tad buvo kiek apmaudu, kad taip snieguotai prasidėjęs gruodis baigėsi taip... pavasariškai. Na, bent jau saulė švietė Kalėdų rytą...
Pas tėvus grįžau kartu su Puka (čia jos vakarinis parymojimas šalia F. Dostojevskio knygos), kuri gavo daug daugiau laisvės, nei mūsų bute, o į savo viešnagės pabaigą visai susidraugavo su mamos (na, šiaip jau tėčio) numylėtine šunyte Naira.
Prasidėjo kalėdinių meduolių ir namelio kepimas (kaip visada - sesė su mama pjausto, o aš dekoruoju).
O aš, kadangi vėl kartais prisėdu prie The Elder Scrolls V: Skyrim, iškepiau Dovahkiino meduolių!
Kūčių stalas, kaip ir visada, buvo apkrautas mamos firminiais valgiais, sesuo išvirė savo nuostabiojo kisieliaus, o pakūčiavoję traukėm šiaudus iš po stalo - visiems pasitaikė laaaabai ilgi!
Kalėdų senelis man buvo dosnus ir maloniai nustebino (vadinasi, buvau tikrai gera!), bet labiausiai džiugino tai, kad pati pataikiau su dovanomis savo mylimiausiems žmonėms - juk nėra nieko geriau, kai ne tik lūpos, bet ir akys nuoširdžiai šypsosi...
Comments