Pirmoji mano skaityta J. M. Coetzee knyga buvo "Age of Iron", pasakojusi garbaus amžiaus moters, kurios gyvybinės jėgos pamažu senka, istoriją. Barbarų belaukiant buvau pradėjusi skaityti taip pat originalo kalba, tačiau dėl laiko trūkumo (ir fakto, jog knyga buvo paskolinta) teko visą skaitymo procesą atidėti. O kai ėmiausi vėl - į rankas pateko baltų lankų išleistas vertimas (vertėja Violeta Tauragienė), tad rytai prasidėdavo su barbarais. Tiksliau, jų laukimu.
Istorijos centre - Imperijos pareigūnas, kuris daugybę metų dirbo miestelio teisėju. Viskas buvo ramu, kol į jo prižiūrimą provinciją neatvyko pulkininkas Džolas iš Trečiojo skyriaus - Imperija sunerimusi, nes barbarai bruzda.
Ar tie barbarai, kurių bijomasi ir kartu laukiama iš tiesų egzistuoja - niekas nežino. Bet faktas yra tas, jog Imperijai reikia priešų, ir jais paverčiami visi - pradžioje gretimas žvejų kaimelis, o galiausiai ir pats knygos herojus, supratęs tikrąjį situacijos absurdą. Barbarais tampa nematomais baubais:
„Barbarai siautėja naktimis. Iki sutemus reikia suspėti suvaryti visas ožkas iki paskutinės, nuleisti vartų grotas ir visuose stebėjimo punktuose išstatyti sargybinius, kad skelbtų valandas. Sklinda kalbos, kad kiaurą naktį barbarai slampinėja aplinkui, tykodami ką nužudyti ir apiplėšti.“ (p. 163)
Viskas - tik gandai, jokio įrodymo, jog taip iš tiesų yra. Užtvindyti laukai, išprievartauta maža mergaitė gali būti ir pačios Imperijos stropiųjų sargų darbas, ką tekstas neįkyriai ir suponuoja.
Tiesa, Imperijos priešus pamato tik istorijos herojus - teisėjas, kai su dar keliais vyrais išjoja į žygį, kurio tikslas - grąžinti sargybinių suluošintą merginą (ir paties meilužę) namo. Sutikti barbarai anaiptol neatrodo laukiniai, priešingai - tai rūsčių sąlygų užgrūdinti, bet sumanūs ir atkaklūs žmonės:
„Aš pirmąsyk matau šiauriečius jų pačių žemėje ir kalbu su jais kaip lygus su lygiais <...>. Ir štai kokia didi proga ir kokia gėda būti čia šiandieną! Kada nors mano įpėdiniai rinks kolekcijoms šitų žmonių materialinės kultūros pavyzdžius: iečių antgalius, raižytas peilių rankenas, medinius dubenis <...>.“ (p. 98)
Galiausiai surengiama didžiulė kampanija prieš barbarus, kuri pasibaigia Imperijai, mano manymu, gana netikėtai - ji sulaukia atsako. Kautynių niekas nemato, bet žmonės (t.y. barbarai) imasi gintis ir vienas iš to ženklų - į miestą ant žirgo sugrąžintas negyvas kareivis (p. 186).
Asmeninė teisėjo tragedija - tai vieno sąmoningo žmogaus ir Imperijos akistata. Kaip ir būdinga tragedijai, kulminacijoje turi įvykti kažkas sukrečiančio - panašiai nutinka ir čia, kai siaubingai pažeminančioje scenoje nužudomas teisėjo autoritetas ir prestižas. Jis, kaip žmogus, lieka gyventi, tačiau iš jo nuolat šaipomasi, jo šalinamasi, nes Imperijos mieste vertinamos pareigos, o ne jas einantis individas. Žinoma, istorijos pabaigoje, teisėjas sociumo akyse reabilituojamas, ir ima atgauti žmonių pasitikėjimą (,,Suvokiu, kad jai aš buvau išnykęs, paskui vėl atsiradau, o tame tarpe manęs tiesiog nebuvo pasaulyje“, p. 171).
Nors šis Coetzee tekstas lyginamas su F. Kafkos kūryba, tačiau man kilo asociacijos su S. Beckettu ir jo Belaukiant Godo - vien dėl to kankinančio laukimo jausmo, neužtikrinto lūkesčių išsipildymo ir žmonių elgesio, kuris kyla to akivaizdoje.
J.M. Coetzee Barbarų belaukiant, baltos lankos, 2013, 207 p.
Comments