Septyni klausimai... Miglei Anušauskaitei

Paskaitų metu dažnas studentas savyje atranda tūnantį dailininką arba bent jau neprastą doodle'intoją. Žinoma, vieni sustoja ties pripaišytomis paraštėmis, o kiti gali pasielgti taip, kaip pasielgė Miglė Anušauskaitė, visiškai neseniai išleidusi ziną tokiu pačiu pavadinimu, kaip ir jos komiksų tinklaraštis - I have no Teeth. Manau, kad pavardė jums tikrai girdėta, ypač, jei skaitote Šiaurės Atėnus, ar 2013-aisiais Literatūroje ir mene sekėte komiksų seriją pavadinimu 10 litų, kur kartu su bičiule Gerda Jord Miglė priminė garsiųjų lakūnų Dariaus ir Girėno skrydį per Atlantą. Tad pasinaudodama grupiokės privilegijomis (che, che) nusprendžiau pakalbinti Miglę ir paklausti kas, kur ir kaip, t.y. ką reiškia į pasaulį komiksus paleisti ne skaitmeniniu, o popieriniu pavidalu.

Išleisti ziną - nauja ir įdomi patirtis. Ko tikėjaisi (ir nesitikėjai), kai pradėjai jį rengti?

Pradėti rengiti ziną buvo labai smagu: galėjau ištraukti visokius senus komiksus, atrinkinėti geriausius, sudėti juos eilės tvarka... Buvo tokia kelionė į praeitį. Tada kalbėjausi su maketuotoja, derinome išdėliojimą, pamačiau atspausdintus savo komiksus, tai irgi labai džiugino. Tačiau žinai, kaip būna - kuo ilgiau tęsiasi procesas, tuo mažiau entuziazmo jis kelia. Taigi dabar turiu keliasdešimt zino kopijų namie ir suprantu, kad čia turės būti vienas iš tų darbų, kuriuos ir po sukūrimo reikia kažkaip lydėti, reklamuoti, siūlyti, kalbėti apie juos... Šitai man kiek neįprasta ir šiek tiek gąsdina.

Ar kada bandei mintyse (o gal ir verbaliai) sudėlioti savo komiksų skaitytojo portretą?

Manau, kad tai yra labai intelektualūs, apsiskaitę, gražūs, įdomūs ir kūrybingi žmonės. Jei skaitote mano komiksus, šis apibūdinimas automatiškai jums tinka.

"Holiday Reading"

Ar tai, ką matau tave piešiant per paskaitas, yra juodraštiniai komiksų variantai, ar grįžusi namo viską keli tiesiai į tinklaraštį?

Paprastai per paskaitas paišau šiaip "doodlus", pamėginu iliustruoti kokią kilusią mintį, atkartoti kurio nors kursioko sėdėjimo pozą arba veido išraišką. O tuos komiksus, kuriuos dedu į blogą ar kitur, dažniausiai piešiu namie. Tiesa, spaudžiant deadlainams pasitaiko ir per paskaitas papaišyti.

Išduok paslaptį - ar galvoje jau sukasi antrojo zino konceptas?

Prieš leisdama šį ziną, ieškojau informacijos apie zinų leidybą ir dauguma patarimų buvo maždaug tokie: "jei nori uždirbti pinigų, neleisk, jei nori prarasti pinigų, pirmyn", "o kodėl nori spausdintis? gal geriau publikuok internete ir gauk pinigų iš reklamos" ir t.t. Taigi šis zinas yra šioks toks bandymas patikrinti, ar žmonėms patinka spausdintas komiksas, ar verta mėginti spausdintis toliau. Kol kas apie antrąjį ziną negalvoju, nes su susidomėjimu  seku šio kelionę.

Ar turi savo mėgstamą piešimo įrankių/popieriaus firmą? 

Žinai, vieni sako, kad profesionalai vertina kokybę, o kiti sako, kad blogam šokėjui ir kiaušai trukdo. Tai štai, kai šauna gera mintis ir labai noriu ją nupaišyti, griebiu bet ką. O kai idėjos išgimdymas trunka ilgiau arba kai reikia kokybiškesnio darbo, tada ir popierius ima atrodyti per prastas, ir tušas kažkoks per šviesus... Mėgstamiausios firmos dar neturiu (gerai, kad užuot atsakiusi vienu žodžiu, įtraukiau lietuviškų patarlių ir pan:D )!

"Comics' Workshops"

Ar tinklaraščio "I have no teeth" pavadinimą inspiravo koks nors nuotykis?

Iš dalies! Gal kada nupiešiu komiksą apie tai.

Niekaip negali užbaigti komikso - "Nieko tokio, ateis kada ir jo laikas" ar "FFFFFFFUUUUUUU-"?

Hm, dažniau būna, kad komiksas lieka nepabaigtas, nes prisėdusi jo pabaigti suprantu, kad idėja labai durna arba cheesy. Nors būna ir taip, kad noriu nupiešti kokį nuotykį (kaip tą su dantim, t.y.be dantų), bet jau tiek sykių visiems apie jį esu pasakojusi, kad visai nebesinori jo piešti. Atrodo, kad pati nuvalkiojau šitą mintį...

Ačiū už atsakymus!