Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudaryto kūrybiškiausio knygų 12-tuko laureato paskelbimo renginys Vilniaus knygų mugėje - vienintelis renginys, kurio stengiuosi nepraleisti. Tad ne išimtis buvo ir šie metai. Su kolege Egle iš Gandrinėju atsisėdusios pirmojoje eilėje ėmėmės fiksuoti literatūros kritikų pastebėjimus apie 2014-ųjų metų knygas ir laukėme laureatės paskelbimo.
Šiais metais apie atrinktas knygas kalbėjo Dalia Satkauskytė, Donata Mitaitė, Jūratė Čerškutė ir Rimantas Kmita. O į dvyliktuką pateko šios 2014-aisiais išleistos knygos:
1. Vladas Braziūnas, Stalo kalnas: poezija, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.
2. Giedrė Kazlauskaitė, Meninos: eilėraščiai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.
3. Stasys Jonauskas, Laikas išeina pats: eilėraščiai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.
4. Mindaugas Nastaravičius, Mo: eilėraščiai, Tyto alba, 2014.
5. Justinas Sajauskas, Neužmirštami Suvalkijos vardai: miniatiūrų romanas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.
6. Vytautas Stankus, Iš veidrodžio, už: eilėraščiai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.
7. Dalia Staponkutė, Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja, Apostrofa, 2014.
8. Renata Šerelytė, Kokono baladės: fantastinis romanas, Alma littera, 2014.
9. Tomas Vaiseta, Paukščių miegas: proza, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.
10. Artūras Valionis, Daugiau šviesos į mūsų vartus: eilėraščiai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.
11. Mikalojus Vilutis, Sriuba: esė, Tyto alba, 2014.
12. Agnė Žagrakalytė, Klara: bande dessinée, Tyto alba, 2014.
D. Mitaitė trumpai nupasakojo šių rinkimų atsiradimo istoriją: jos teigimu, literatūros kritikai nusprendė veltis į aktyvų literatūrinį gyvenimą, taip ir atsirado kūrybiškiausio 12-tuko paieškos. Literatūrologės teigimu, kartą metuose "ne kokie akademikai" virsta aršiais literatūros kritikais, kurie skaito daug, o ginčijasi labai karštai. Ji pastebėjo, jog į dvyliktuką patenka tiek klasikai, tiek avangardo atstovai. "Neapsimetam, kad esam dievai, kad tai paskutinis žodis", - šyptelėjo D. Mitaitė.
Anot J. Čerškutės - dvyliktuko sudarymas - tai pastanga pasakyti, kokie (literatūros atžvilgiu) buvo praėję metai.
D. Satkauskytė prasitarė, jog atliko išrinktųjų knygų kokybinę ir kiekybinę analizes: pagal kokybinę, šiemet 12-tuke atsidūrė 6 poezijos knygos, 2 - esė, 1 apsakymų, 1 - miniatiūrų ir 2 romanai iš kurių - nei vieno tradicinio. Jos teigimu akivaizdu, jog liekame lyrikos tradicijoje. Kiekybinė analizė, anot literatūrologės, džiuginanti: rašytojai - nebe niurgzliai. Nebekaltinamas kitas, prisiimama atsakomybė (pvz. G. Kazlauskaitės, D. Staponkutės knygose). Taip pat aiškus netradicinis požiūris į istoriją (J. Sajausko knygoje matomas originalus požiūris į pokarį). Turimos geros šešios poezijos knygos, kurias parašė tiek jau kanoniniai, tiek jauni autoriai. Romanai taip pat trykšta eksperimentų drąsa.
D. Mitaitė kalbėjo apie poezijos knygas ir pabrėžė, jog visi autoriai - labai skirtingi, tad knygų yra visokiems skoniams - tik "Imkit ir skaitykit". Štai S. Jonausko knyga "Laikas išeina pats" - tarsi atsisveikinimas su senąja kaimo realybe. Jo poezijoje laikas suvokiamas kaip didysis veikėjas, kuris išeina pats, kai žmogus yra išnešamas. Autorius ironiškas, mokslingu apsimetantis pasakotojas.
A. Valionis, kaip juokavo Mitaitė, savo knygą "Daugiau šviesos į mūsų vartus" susiuvo juodais siūlais - baltų siūlų (melo) antonimu. Jis išsiskiria netikėtais žodžių sąskambiais, reikšmėmis. Žaidžiama praeities kultūros faktais (pvz. Maironio eilėraščio vertimas Google vertėju) ir t.t.
V. Braziūno poezijos knyga "Stalo kalnas" įvertinta kaip rimtas žvilgsnis į praeities kultūrą. Įaugęs į savo etnografinio regiono detales, mitologiją Braziūnas bando rekonstruoti baltų prokalbės reliktus. Savo poezija jis tarsi tyrinėja senąją kalbą ir kultūrą.
V. Stankaus poezija - vėl kitokia. Veidrodis, kaip žinoma, yra žmogaus ir anapusybės jungtis. Stankaus knygoje "Iš veidrodžio, už" mirties buvimas šalia žmogaus gerai jaučiamas. Matomas ir žaidimas su eilėraščių struktūra - kartais ją imant ir suskaldant į gabaliukus, tarsi veidrodį sudaužant į šukes.
R. Kmita pastebėjo, jog 12-tuko knygoms bendra balta viršelių spalva, todėl jis juokavo, kad "Laimėti turi balta knyga".
Kalbėdamas apie M. Nastaravičiaus knygą "Mo", Kmita pastebėjo, jog sukuriama nauja erdvė - įvedamas Vilniaus kraštas. Kuriama to, dažnai periferijoje liekančio, krašto tapatybė. Anot Kmitos, knygoje pasakojama išėjimo iš Marijampolio ištorija, kurioje dažnai keliamas klausimas kaip atsimenama praeitis - ar tai, kas atrodo tikra, išties yra?..
G. Kazlauskaitė, anot literatūros kritiko, užduoda klausimą kas yra tikra/netikra visuomenėje. Tarsi matuodamasi sukneles, subjektė eilėse keičia kaukes. Jos poezijoje matoma visuomeniškumo dekonstrukcija. R. Kmita Kazlauskaitės poeziją lygino su Janinos Degutytės - dėl brovimosi prie autentikos, drąsos atsiverti.
M. Vilučio "Sriuboje" pagrindinės atramos - nežinojimas ir abejonė. Stilius, kaip pastebėjo R. Kmita, kažkuo primena Joną Meką - matomas sąžiningas mąstymo užrašinėjimas, fiksavimas. Fiksuojamas besikeičiantis, takus "aš" - būtent šiuo aspektu knygą yra įdomi ir patraukianti.
J. Čerškutė trumpai aptarė prozos knygas: T. Vaisetos knyga "Paukščių miegas" patraukia pasakojimo būdu - nuolat kinta fokusuotė ir pats pasakojimo būdas. A. Žagrakalytės bande dessinée "Klara" yra komiksas, papasakotas žodžiu. "Klara" - žaidybiškas, fragmentuotas tekstas, tad skaitytojas gauna nemažai "namų darbų" norėdamas užčiuoti pasakojimo siūlą. R. Šerelytės romanas "Kokono baladės", anot kritikės, turi būti aktualus Antakalnio apylinkių gyventojams. Įvardindama šią knygą kaip fantastinį socialinį novelių romaną Čerškutė pabrėžė, kad siužetas yra stipriai susietas su socialine aplinka. D. Staponkutės esė knygoje "Iš dviejų renkuosi trečią" išsiskyrė savo aiškia struktūra. Patraukiantis ir J. Sajausko miniatiūrų romanas "Neužmirštami Suvalkijos vardai", kurio, kaip kolegę papildė D. Satkauskytė, privalumas yra žanro neapibrėžtumas. Galima paimti ir pradėti knygą skaityti nuo bet kurios vietos.
Trumpai aptarus į 2014-ųjų metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką patekusias knygas, buvo pakviestas LLTI direktorius Mindaugas Kvietkauskas, kuris didelėmis raudonomis žirklėmis nukirpo laureato vardą ir pavardę slepiančio voko kraštelį:
Laureate tapo Dalia Staponkutė ir jos esė knyga "Iš dviejų renkuosi trečią". Į sceną užlipusi autorė buvo labai susijaudinusi ir sunkiai rinko žodžius, tačiau išties džiaugėsi tokiu netikėtu savo knygos įvertinimu.
Comments