Prabėgo jau pusė birželio. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad laikas ne mano pusėje ir darbai, kuriems maniau atsidėsianti vasarą, per tą laiką kažkaip stebuklingai pasidaugino, tad dabar mano sąžinę graužia ne tik neparašyti ar beveik baigti parašyti straipsniai, bet ir dar visokie menkesni (na, bet taip tik iš pradžių atrodo) darbeliai. O kur dar studijos, kurios, skirtingai nei iki tol, nesibaigia kartu su sesija... Būna akimirkų, kai tikrai jaučiuosi kaip akrobatas einantis lynu ir bandantis subalansuoti laiką darbui ir studijoms.
O kažkur palei kojų pirštų galus srūvena gyvenimas. Ir taip norisi ten įbristi pasiteškenti, bet, deja, deja... Kartais atrodo, jog aš užsiimu kažkokiu sadistiniu savęs kankinimu, kai pabandžius nuveikti kažką už studijų/darbo ribų, mane ima graužti sąžinė, jog vietoj to, kad sėsčiau prie knygų, aš veikiu tą ar aną. Ir tada labai nuoširdžiai klausiu savęs - ar aš iš tiesų sugebėsiu at(si)laikyti?.. Ir... Kam visa tai? Tada pasikalbu su kitais kolegomis ir suprantu, jog doktorantūros studijos dažnam sukelia tokių jausmų ir klausimų. Bet širdy ramiau nuo to nepasidaro.
Tad kas lieka? Maistas ir drabužiai. Ypač batai. Jei negaliu leisti sau malonumo daryti tai, ką noriu (vienintelės išimtys - japonų kalbos kursai VU ir karts nuo karto kelioms minutėms į rankas paimama gitara, nes kitaip man tikrai imtų važiuoti stogas), tai bent rengiuosi, kad sau patikčiau. Ir valgau, kad bent jau pilvui būtų šventė (čia kaip mano mama mėgsta kartoti).
Per šias dvi su puse savaitės turėjau net dvi išvykas, kurias irgi lydėjo ta sąžinės kirvarpa, bet apsimečiau, kad nejaučiu jos gremžimo ir bent trumpam galėjau pravėdinti galvą.
Tad ir norisi pasidalinti tom akimirkom, kai mano džiaugsmo apogėjumi tampa lėkštė makaronų, žydintys bijūnai, prabėgom pavartomas žurnalas ar aukštakulniai už 10 €.
Daugiau kasdienių akimirkų nuotrupų - mano instagram paskyroje! :)
Comments