Iš vaikystės nešuosi tokį vaizdelį, susijusį su močiute: jos kambarys, stalas, o ant jo - "Džeinės Eir" leidimas plonais viršeliais, nuo skaitymo nuzulintais kraštais. Tuo metu man rūpėjo knygos apie istoriją, archeologiją, vieną po kitos dorojau paaugliams skirtas knygas apie "tikrą" gyvenimą, todėl niekaip nesupratau, ką mano babytei duoda tokios knygos, iš kurių iliustracijų žvelgia "liūdno žvilgsnio riterės".
Žinot, kaip kartais būna - geriems dalykams nutikti reikia tinkamos progos. Jane Eyre - atvejis būtent iš šios operos.
Vieną sausio vakarą laiką namie leidau labai moteriškoje kompanijoje - su kate ir šunyte. Miegui nesiskubinant, nusprendžiau pažiūrėti kokį nors moterišką filmą. Senokai buvau nusižiūrėjusi Jane Eyre, tad įsitaisiau ant sofos ir apsiklojusi pledu (ir gyvūnais) pasinėriau į XIX a. gyvenimą.
Filmui pasibaigus supratau tik vieną - man žūtbūt reikia perskaityti knygą. Laimei, elektroninė skaityklė buvo po ranka, o joje - kažkada (kai buvo užėjęs ūpas ieškoti klasikinės literatūros) atsisiųstas elektroninis ekranizuotojo kūrinio variantas. Summa summarumm - skaityti baigiau gal penktą ryto, bet užmigti sekėsi sunkiai.
Jane Eyre mane... tiesiog ištiko. Kaip kad išėjus pasivaikščioti giedrą vasaros dieną staigiai gali ištikti audra. Bet šis ištikimas - iš tų, gerųjų.
Supratau, kad čia suveikė du faktoriai. Pirmasis - itin susijęs su mano filologiniu išsilavinimu. Literatūros studijos, kaip ta lazda patarlėse - turi du galus; jos kaip sutartys, kurių pabaigoje sušmėžuoja žvaigždutė, nurodanti jog yra papildomų sąlygų: viena vertus įgyjamas puikus išsilavinimas, padedantis orientuotis ne tik literatūroje, bet ir gyvenime apskritai. Kita vertus - prarandamas (arba itin stipriai prigesinamas) skaitymo malonumas. Bet kokį kūrinį skaitydamas imi jį analizuoti, lyginti, mintyse - peštis su pačiu savim, nes argumentai susidėlioja keliais frontais.
Tad įsivaizduokite nustebimą, kai štai toks žmogus susiduria su kūriniu, o šis atima bet kokią kritinės distancijos galimybę. Bet manęs neapėmė jokia frustracija, anaiptol. Net savotiškas džiaugsmas, jog tas įkyrus analitinis balselis buvo nustumtas į periferiją, o priekyje pelnytai atsirado pats kūrinys.
Antrasis faktorius, manyčiau, yra tas, jog XIX a. tekstas man kalba. Jame aš atpažįstu principus ir vertybes, kurie man pačiai svarbūs ir kuriais aš vadovaujuosi. Šiek tiek ėmiau jaustis kaip anachronizmas, nes tai, kas man rūpi, buvo išdėstyta popieriuje trapia britės ranka dar 1847 metais.
Laws and principles are not for the times when there is no temptation: they are for such moments as this, when body and soul rise in mutiny against their rigour.(p. 382)
Savaitgalį, besilankydama tėvų namuose, prisėdau pasišnekėti su savo babyte. Negalėjau jai nepasidžiaugti, jog atradau Džeinę.
Po pokalbio su babyte supratau, kad Jane Eyre yra universali knyga. Joje artimų minčių sugebėjo rasti mano senolė, kuri nebaigusi keturių mokyklos skyrių, ir aš, pusantrų metų besikapstanti doktorantūroje. Babytę patraukė herojės likimas ir sunki vaikystė, suvaržyti brandos metai ir didžiulius išbandymus patyrę jausmai. Mane - jos principai ir nenuolaidžiavimas sau net tada, kai gyvenimas, atrodytų, ištiesia be galo gundančius pasiūlymus (bet jie irgi iš tų, su žvaigždute).
Aišku, galima teigti, kad Džeinė - idealistė, besirenkanti viską arba nieko, kad pas ją yra tik balta arba juoda. Tačiau tai nebūtų tiesa. Jos pasirinkimai yra racionalūs ir bekompromisiai, nes kompromisai retsykiais apgaudinėja sąžinę, o kai ši atsipeikėja, jos balso deja, ne(be)nutildysi.
Neneigsiu, kad ir mane įtraukė siužetas, meilės istorija, papasakota su visais Viktorijos laikų literatūrai būdingais elementais (demonizuoti personažai, mistinės patirtys, didelių namų ir turtingų šeimų paslaptys, etc.). Mėgavausi Džeinės ir jos aistros objekto - Edvardo Ročesterio dialogais ir monologais. Pasidarė gana aišku (o kartu ir nykiai liūdna), jog XXI a. ieškoti iškalbių vyrų romantikų yra bergždžias reikalas, tad, netikėtai kilusiam romantikos poreikiui patenkinti net kelis sykius skaičiau, mano galva, gražiausią meilės prisipažinimą ever:
'Because', he said, 'I sometimes have a queer feeling with regard to you - especially when you are near me, as now: it is as if I had a string somewhere under my left ribs, tightly and inextricably knotted to a similar string situated in the corresponding quarter of your little frame. And if that boisterous Channel <...> come broad between us, I am afraid that cord of communion will be snapped; and then I've nervous notion I should take to bleeding inwardly.'
(301-302 p.)
Kaip galite matyti iš nuotraukos, vien elektroninės knygos man neužteko. Supratau, jog tokią knygą norisi turėti rankose fiziškai, versti puslapį po puslapio, pasižymėti citatas (dalį jų jau įsivaizduoju įrėmintas virš savo darbo stalo), tiesiog atsiranda poreikis kontaktuoti su knyga, o ne pirštu baksnoti į skaityklės ekraną (nors vieno skaityklės bruožo - žodyno - itin pasigendu popierinėse knygose, ypač skaitant XIX a. angliškus tekstus, kuomet kalba buvo ypač turtinga ir neredukuota iki dabartinių ekspresijų lygmens).
 |
| Kaštonas šioje knygoje yra ne ką mažiau svarbus personažas. Aesculus hippocastanum, Pierre-Joseph Redoute |
Kažkada interneto platybėse buvau užmačiusi komiksą apie knygų pagirias. Esu tokį dalyką patyrusi pati, tačiau dar niekada poveikis nebuvo toks stiprus, kaip dabar. Kai kad ir ką bedarytum, vis tiek periferijoje galvoji apie knygą, vėl apmąstai įvykius, personažų poelgius, bandai įsivaizduoti, ką tu būtum daręs jų vietoje. Kaip pasakytų Šatrijos Ragana, kurios Viktutė (1901 m.) man turi paralelių su Jane Eyre, - "Nė kas..."
O pažintį su Charlotte Brontë mielai ketinu pratęsti - vakar iš "Akademinės knygos" namo parsitįsiau tos pačios "Penguin Books" serijos "Villette" (1853 m.). Tad knygų mugė man prasideda anksčiau.
P.S. Mieli draugai, nebesiųskite veidaknygėje užklausų atlikti testą "Kokia tu knyga". Aš jau žinau. Ačiū.
Comments