Pirmąjį kovo savaitgalį man tebesitęsė pašėlusi darbo savaitė - visą vasario mėnesį vykusi intensyvi ruoša kasmetiniam pavasariniam Prigimtinės kultūros seminarui finišavo Molėtų rajone, Sanklodiškėse ir Kulionyse. Kaip juokėsi mano bičiulė, po šio seminaro organizavimo į savo CV drąsiai galėsiu įsirašyti masinių renginių organizavimo patirtis. Juokai juokais, bet veikti tikrai buvo ką!
Vertinant mokslinio seminaro rėmuose, manyčiau, šis pavasarinis seminaras buvo tikras hitas, kadangi dalyvių skaičius buvo peržengęs 70 abi seminaro dienas, tad nedidukė renginio salė braškėjo per siūles!
 |
| Vaizdas į vieną pusę... |
 |
| ... ir į kitą pusę! |
Mano galva, žmonės į šį seminarą vyko dėl dviejų priežasčių: pirmiausia - pati seminaro tema atrodė intriguojanti („Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa“? Šventumo pajauta ir išraiška); antra - puikūs lektoriai (prof. Viktorija Daujotytė, doc. Vytautas Ališauskas, prof. Vykintas Vaitkevičius, dr. Daiva Vaitkevičienė, dr. Dainius Razauskas, doc. Dalia Urbanavičienė, dr. Žilvinas Svigaris) ir kviestiniai svečiai (menininkai, dievadirbiai Danielius Sodeika ir Antanas Vaškys). Tiesa, ko gero yra ir trečioji priežastis - pati seminaro aura, kurią sukuria jo dalyviai. Kai vieną sykį patiri, ką reiškia būti tarp bendraminčių, šis jausmas neapleidžia niekada.
Kuo man svarbus šis seminaras (ar gal net vertėtų sakyti - šie seminarai)? Pirmiausia, čia skleidžiasi tarpdiscipliniškumas. Ta pačia tema, tik iš skirtingų perspektyvų gali kalbėti ir etnologai, ir istorikai, archeologai, ir filosofai ar menininkai. Diskusijų metu ieškoma sąlyčio taškų arba, atvirkščiai, išgryninami skirtumai, neleidžiantys suplakti skirtingų dalykų.
Antra, šiame seminare galima išgirsti naujausius mokslininkų tyrimus arba tai, ką jie naujo atrado tęsdami seniau pradėtą darbą. Negana to, kavos petraukų metu gali prie jų kibti ir kamantinėti kiek nori (arba kiek leidžia mandagumo ribos) - čia tokia puiki galimybė studentams betarpiškai pabendrauti su savo srities žinovais, kad laikyčiau nemažu praradimu tuo nepasinaudoti.
 |
| Kadras iš prof. Vykinto Vaitkevičiaus pranešimo apie baltų šventvietes |
Įprastai pavasarinis seminaras vyksta Užutrakio dvare, tačiau šiemet jam nusikėlus į Sanklodiškes, susidarė puiki proga apsilankyti ir Lietuvos etnokosmologijos muziejuje.
 |
| Modernus Lietuvos etnokosmologijos muziejaus pastatas ir agrarinės kultūros atributas |
Buvo tikėtasi ir galimybės pamatyti žvaigždes, kadangi įeidinėjant į muziejaus patalpas ekskursijai virš mūsų vėrėsi žvaigždėtas ir tamsus kovo nakties dangus.
 |
| Gerai įsižiūrėjus galima matyti žvaigždes |
Vis dėlto, prie teleskopo taip ir neatsidūrėme - užslinkus debesų kepurei likome klausyti paskaitos apie astronomijos šiandieninius atradimus ir problemas.
 |
| Čiupinėju meteorito gabalėlį |
Nepaisant to, kad žvaigždžių taip ir nepamatėme iš arčiau, prie dangiškųjų kūnų prisilietėm ir net tiesiogiai! Muziejaus ekspozicijoje saugomi keli meteoritų gabalėliai, o vieną iš jų gidas paleido per rankas ir seminaro dalyviams! Neįtikėtina, kad toks, atrodytų, nedičkis dalykėlis sveria gerokai daugiau, nei atrodo!
 |
| Meteoritas iš arčiau |
Ekskursija į muziejų buvo ne vienintelė šio seminaro pramoga - sekmadienio rytą laukė žygis į Kulionių piliakalnį!
 |
| Per laukus į piliakalnį! |
Prisimenu, kaip nustebinau vieną žmogų pasakiusi, kad studijuoju etnologiją. Ėmiau suprasti, jog nemaža mūsų visuomenės dalis įsivaizduoja, jog, pirmiausia, visos etnologės ir etnologai yra neo-pagonys, atrodantys kaip ilgakasės vaidilutės ar barzdoti žyniai, kurie laisvalaikiu atnašauja dievams ant piliakalnių ir skaito visokio plauko ezoterinę literatūrą. Och, kaip visa tai yra klaidinga!..
Piliakalniai lankomi, tačiau - turiu nuvilti įsiaudrinusias vaizduotes - ne ugnies ten deginti einama (nebent tai būtų Baltų vienybės diena), ar ožiukų aukoti. Užkopus ant piliakalnio yra papasakojama apie jį, apie jo istoriją, kokie archeologiniai tyrimai buvo jame atlikti, kas rasta, kokia jo reikšmė bendrame Lietuvos kontekste. Ir retsykiais, jei yra kokia nors proga, sudainuojama daina, pagiedama sutartinė, nes, vis dėlto, pati vieta, dažniausiai skaičiuojanti po kelis šimtus ar daugiau metų, yra verta pagarbos.
Šio seminaro metu kartu su kolege Vita prekiavom knygomis ir žurnalais - tai buvo visiškai naujas potyris mano gyvenime. Manyje tūnanti bibliofilė tiesiog bujojo iš džiaugsmo! O kur dar pats šaunumas, kai nupirktos knygos naujajam savininkui gali šnypštelėti į ausį, jog už keliasdešimties metrų stovi jos autorius, kuris tikrai gali į priešlapį suraityti autografą! Buvo tikra antra knygų mugė.
 |
| A. Vaškio išdrožta Žemynos skulptūrėlė |
Po seminaro mes, organizatoriai, išsiskirstėm paskutiniai. Kelias iki Vilniaus neprailgo, nes kalbėjomės apie viską - nuo pranešimuose iškeltų idėjų iki to, ką reikia keisti kito renginio metu. Net ir nuovargis, kuris mane pirmadienį persekiojo taip nuoširdžiai, kad gailėjausi apskritai pakilusi iš lovos, nepajėgė sutepti to pakilaus įspūdžio, likusio 10-ąjam seminarui pasibaigus.
...O jau kaip laukiu Rumšiškių seminaro! Keturios dienos Lietuvos liaudies buties muziejuje! Vos tik įžengus pasijunti kaip namo grįžęs (taip taip, žmogų iš kaimo galima išgyvendinti, bet kaimo (ta pačia geriausia šio žodžio prasme) iš žmogaus - niekada!)...
P.S. Jeigu susidomėjai - daugiau informacijos apie ateinantį vasaros seminarą čia!
Foto © Vincas Razma
Comments