Tokie rudens vakarai, koks buvo šis yra tobuli: giedri, su jau smagiai skruostus ir nepridengtas rankas gnaibančia vėsuma bei galimybe apsirengti ką nors iš to, na, šiltesnio garderobo. Štai tokiu metu man ypač patinka minti dviračio pedalus, smagiai aplenkiant kamščiuose stovinčias mašinas. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šįvakar mane į tokį gražų rudenėjantį Vilnių ištraukė du dalykai: renginys ir beveik darbinis susitikimas. Apie susitikimo tikslą papasakosiu greitu metu, tačiau šis įrašas skirtas tokiam šauniam pasibuvimui, dėl kurio kai patrakusi myniau į Gedimino prospekto galą (čia kad ta vėsuma kuo mažiau gnaibytų). Neseniai po rekonstrukcijos duris atvėrusioje Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko Unės Kaunaitės trečiosios knygos Laiškai Elzei sutiktuvės-diskusija.
Lipant tais prabangiais ir iki spindesio nušveistais bibliotekos laiptais mąsčiau, jog reikės nufotografuoti and laiptų savo kojas (žinoma, tai pamiršau padaryti, tad vietoje to, voila, vitražo fragmentas). Taip mąstydama užkopiau iki renginio vietos prie didžiulio vitražo (kuriame įžiūrėjau ne tik išdėliotą atomą bet ir bidonėlį), kur susitikau su savo draugais ir pažįstamais. Ir gavau pasiskolinti naująją Unės knygą iš draugės vienai nakčiai (skamba visai kaip iš dėstytojų pasakojimų apie sovietmetį), nes, gėda pelėda, jos iki renginio neperskaičiau...
Diskusijoje dalyvavo dvi jaunosios kartos literatūrologės Ieva Krivickaitė (ji buvo ir diskusijos moderatorė), ir Eglė Baliutavičiūtė bei žurnalistas, rašytojas Rytis Zemkauskas. Laiptų aikštelėje išstatytos kėdės (kurios, kaip netikėtai atradau renginio metu, sukiojasi!) buvo užsėstos beveik visos, tad buvo džiugu, jog jaunoji rašytoja auditoriją tikrai turi.
 |
| Knygos pristatymo dalyviai (iš kairės): R. Zemkauskas, U. Kaunaitė, E. Baliutavičiūtė, I. Krivickaitė, L. Kaminskienė |
Pokalbio pradžioje Ieva pakvietė pasisakyti knygos redaktorę Liną Kaminskienę, kuri, kaip ir vėliau kiti diskusijos dalyviai, ne sykį pabrėžė, jog knyga skirta ne tik paaugliams, bet ir jų tėvams. Jos nuomone, vaikų gyvenimas susideda iš mažučių smulkmenų, kurių suaugusieji nesupranta arba tik besideda suprantantys. Klausantis redaktorės susidarė įspūdis, jog jai išties patiko dirbti su Unės parašytuoju tekstu, o ir Unė, savo ruožtu, kaip supratau iš jos komentarų, liko patenkinta bendradarbiavimu. Čia, ko gero, vienas iš tų (retų ) atvejų, kai autorius ir redaktorius tampa sėkmingu tandemu.
Apie Laiškus Elzei kalbėjusi Eglė išskyrė patyčių temą ir akcentavo, jog ji knygoje analizuojama iš kelių perspektyvų. Vieno atsakymo, kodėl vaikai tampa tais, kurie tyčiojasi, knygoje nėra. Anot Eglės, tiek vaikai, tiek suaugusieji knygoje nėra idealizuojami - jie gali vieni kitų nesuprasti, tarp jų ne(į)vyksta komunikacija. Vis dėlto, pasitaiko subtilios situacijos, kuomet suaugęs žmogus gauna progą padėti paaugliui.
 |
| I. Krivickaitė |
Ieva iškėlė svarbų klausimą, susijusį su patyčiomis: kodėl visuomet lengva kalbėti apie skriaudžiamuosius, tačiau ne apie skriaudžiančiuosius? Ar iš tiesų galime kalbėti tik apie vienpusę auką, vienpusį žeidimą?
Knygos autorės manymu, vaikai net ir mokyklose labai lengvai suskirstomi į juoda-balta kategorijas. R. Zemkauskas į iškeltą problemą pažvelgė kitaip, teigdamas jog reikia kalbėti apie dichotomiją: vienu metu žmonės geba būti ir aukos, ir budeliai. Iliustruodamas teiginį vaizdingu epizodu iš savo mokyklos laikų, R. Zemkauskas pastebėjo, jog patyčių problematika dažniausiai suvedama į vieną labai paprastą schemą. Jis pasiūlė stebėti save po šios dvasingos diskusijos įlipus į troleibusą - anot žurnalisto, greitai turėtų pasimatyti kas toks esi (laimei, tokios akistatos su savimi išvengiau...).
 |
| R. Zemkauskas |
Kas šioje diskusijoje man pasirodė svarbu, tai Unės siekis be aukos ir agresoriaus pavaizduoti ir trečią įmanomą patyčių dalyvį - stebėtoją. Tokį, kuris mato tai, kas vyksta, tačiau neužkerta kelio.
R. Zemkauskas pateikė taiklią pastabą, jog patyčios kaip objektas irgi turi būti atitinkamai įvertintos, nes kitaip įvairioms humoro formoms gręsia išnykimas. Jo teigimu, Lietuvoje funkcionuoja socialinis modelis grįstas pecking order principu: kaip paukščiukai kaptelėdami vienas kitam išsiaiškina savo socialinį statusą, taip ir žmonės, pasitelkdami žodžius (bei veiksmus) pasitikrina, išsiaiškina savo vietą sociume. Vis dėlto, anot Unės, tokio kapojimosi nereikėtų, jeigu vaikuose būtų ugdoma empatija: Danijoje egzistuoja pamokos, kuriose vaikai improvizuoja, prisiima tam tikrus vaidmenis, taip išmokdami jausti kitą žmogų.
Nuo socialinių problemų (o į jas buvo nuslystama visos diskusijos metu) grįžtant prie pačios knygos autorė prasitarė, jog knygą rašė beveik metus, tačiau siužetą jau nešiojosi iš gerokai ankstesnių laikų. Laiškus Elzei jai patiko galvoti, tačiau rašant, anot Unės, apima tobulumo siekis ir baimė, jog neparašysi taip, kaip buvai sugalvojęs. Paklausta, kodėl pasirinko laiškus (ir ta proga patikrinusi auditoriją, kiek žmonių teberašo laiškus ranka) kaip kalbėjimo formą, rašytoja atsakė, jog laiškai tarsi atlieka dienoraščio funkciją, nes elektroniniame laiške vargu ar taip išsiliesi.
E. Baliutavičiūtė (nuotrauka kairėje), R. Zemkauskas ir U. Kaunaitė (dešinėje)
Unė prisipažino, jog savo knygą patikrino ir su paaugliais: prieš išsiųsdama tekstą leidyklai ji nusiuntė paskaityti vienai mergaitei. Šioji grąžino su pastaba dėl dviejų žodžių, kurie jau nebevartojami.
Iš salės atsklidęs klausimas dėl liūdno knygos viršelio (pakabintų sportinių batelių) sukėlė šurmulį tiek tarp leidėjų, tiek tarp diskusijos dalyvių. Vieni buvo nustebę, kiti klausė, kodėl būtent pavaizduoti batai. Situaciją išsprendė R. Zemkauskas: Mokyklose yra nešiojamos uniformos, tad kuo tu išsiskirsi, jeigu ne batais.
 |
| K. Urba |
Į diskusijos pabaigą įsiterpė ir vaikų literatūros tyrinėtojas, vertėjas doc. dr. Kęstutis Urba. Jis teigė knygą skaitęs du kartus ir reikliai. Nors siužetą jis pavadino ne itin ryškiu, o šriftų kaitaliojimą - dideliu krūviu skaitytojui ir rizikingu sprendimu (R. Zemkauskas pirmą sykį paėmęs Unės knygą galvojo, jog šriftų skirtumas - brokas, o ne konceptas), vis dėlto vaikų ir paauglių literatūros specialistas įvardino tris dalykus, kurie jam susidėliojo skaitant knygą: pirmiausia tai prasidėjęs akivaizdus paauglių literatūros proveržis. Taip pat išryškėjusi kartų kaita ir, galiausiai, skirtingas rašymo stilius, kuriuo pasižymi visos trys Unės knygos, rodo jos, kaip jaunos rašytojos, gabumus. Taip pat K. Urba pastebėjo, jog psichologinis knygos tikrumas yra itin įtikinantis (žinoma, apie tai dar turėtų pasisakyti ir patys paaugliai, kuriems ši knyga ir skirta).
Diskusijos pabaigoje U. Kaunaitė prisipažino, jog jai labai patinka filmai ir knygos, kur, rodos, nėra jokio siužeto. Tą ji bandanti daryti ir savo knygose, veiksmą dėliodama iš mažyčių detalių (kontrargumentas K. Urbos pastabai). R. Zemkausko teigimu, kino įtaka yra justi jos tekste, nes pasirenkamas kinematografinis vaizdavimas, kur skaitytojui pateikiamas vaizdas iš skirtingų kamerų/kampų.
 |
| U. Kaunaitė |
Skaitytojų klausimams išsekus baigėsi ir diskusija. Aš taip ir nieko nepaklausiau (klausti neperskaičius teksto man kažkaip nefilologiška...), tačiau užrašų knygelės kampe nupiešiau lapiuką prie tamsaus miško. Smalsumas didelis, todėl nebedelsiu ir neriu į Unės teksto glūdumas.
Photos © Asta Skujytė-Razmienė
Comments