Naujausias Undinės Radzevičiūtės romanas Kraujas mėlynas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017) ant spintelės lovos galvūgalyje gulėjo nuo knygų mugės, kur jį ir įsigijau. Atvirai pasakius, pasiryžti skaityti šią knygą buvo sunku. Priežastys net kelios: 180 taip ir neįveikiau, o Žuvys ir drakonai mane prieš keletą metų tiesiog privertė parašyti tokį atsiliepimą. Kaip ištikima U. Radzevičiūtės kūrybos kelio sekėja (patyrinėkit įdėmiau foto apačioje) pasijutau bestovinti kažkokioj kryžkelėj: po to, kai ši autorė miniromanus iškeitė į maksi, pasikeitė ne tik tekstų ilgis, bet ir pats kalbos sodrumas, dingo sakinių kondensato įspūdis, kur kiekvienas žodis buvo it kulka. Taip sakant, pasigedau to, kas mane anksčiau prie šios rašytojos kūrybos ir traukė. Todėl Kraujas mėlynas man tapo tokiu slenkstiniu kūriniu. Taip arba ne.
Apie ką visa tai
Kraujas mėlynas pinasi du siužetai: vienas vykstantis XXI a. Lietuvoje, kitas - gūdžiais viduramžiais Livonijos ordino teritorijoje. Tiesa, pirmojo siužeto linija - punktyrinė ir sutinkama tik prologe ir epiloge. Čia atskleidžiamos romano gimimo aplinkybės ir dar sykį patvirtinamas faktas, jog tetulės gali būti labai įkyrūs asmenys ne tik giminės susitikimuose.
Antroji ir kartu pagrindinė siužetinė linija pasakoja apie Livonijos ordino magistrą Bernhardą von der Borchą, jo gimines (XV a. Livonija romane - ne mažesnis švogerių kraštas nei dabar Lietuva), draugus, pavaldinius, priešus. Vaizduojamas pasaulis, kur karas yra didžiausia pramoga riteriams, o viešos egzekucijos - laukiamiausia miestiečių atrakcija. Pasitikėti sunku net ir draugais, o ką jau kalbėti apie tarnus, kurie gali dingti su visomis riterio santaupomis. Ir kelnėmis.
Nors knygą ėmiausi skaityti dar balandį, iš pradžių skaitymo procesas vyko labai pamažu. Nepadėjo net tai, jog knygą su savim pasiėmiau į stažuotę Estijoje - Tartu, arba Derptas taip pat figūruoja šioje knygoje. Sunkokai sekėsi pagauti kalbėjimo registrą: lyg ir likę tos ankstesnės Radzevičiūtės ironijos, sakiniai tokie patys lakoniški, tačiau pats minčių dėliojimas atrodė... primityvokas.
Tačiau būtent šis primityvumo įspūdis ir tapo romano raktu, padėjusiu suvokti, jog viduramžiai kūrinyje nėra deklaruojami vien paviršutiniškai, o stengiamasi atkurti tuometinio žmogaus mentalitetą, mąstymo tinklelį. Šis ryškiai pavėluotas nušvitimas man tik patvirtino U. Radzevičiūtės meistrystę. Todėl ši knyga man tapo neabejotinu TAIP. Dabar telieka laukti kito kūrinio (kryžiuoju pirštus, kad tai būtų šio romano tęsinys!).
Comments