Pradėsiu nuo to, kam šios knygos skaityti nerekomenduoju: tiems, kurie aktyviai nesinaudoja socialiniais tinklais (prisijungimas kartą per mėnesį prie FB, ar paskyros IG turėjimas, nekeliant ten nuotraukų nesiskaito); tiems, kuriuos purto nuo to, kad jauni žmonės savo kalbą tirštai prifarširuoja anglicizmais; tiems, kurie savo gyvenimą yra išsiaiškinę ir labai nori, jog ir kiti sektų jų pavyzdžiu - believe me, - kaip pasakytų Stasys, - it doesn't work that way. Visiems kitiems baltiems potsovietiniams hipsteriams (šitą ne aš sugalvojau, tai citata iš knygos) ši knyga yra a must. Bet apie viską iš pradžių.
Stasys Šaltoka. Vieneri metai yra antroji rašytojos Gabijos Grušaitės knyga (pirmoji - Neišsipildymas, 2010 m.). Romano centre atsiduria 29 metų Stasys Šaltoka, kuris, kaip galima suprasti, yra rašytojos alter ego, į gyvenimą paleistas ir subrandintas jos tinklaraštyje. Stasys yra tipinis milenialas - jo gyvenimas nėra įspraustas į 8-17 dienotvarkę, jis turi laisvę, yra finansiškai apsirūpinęs, bet tuo pačiu jo viduje žiojėja didelė skylė, kurios negali užpildyti nei Tinderio pasimatymai, nei alkoholis, nei draugai. Ironija ir sarkazmu persunktos Stasio mintys konstrastuoja su jo į IG keliamomis nuotraukomis. Jis supranta, kad viskas yra tik filtrai, kad XXI a. žmogus turi būti constantly #happy, niekam neįdomūs bambekliai ar realistai. Žmonės kuria, perka iliuziją ir nenori jos griauti.
Gyvenimas JAV Stasį suveda su Kenetu Braunu - žmogumi, kurio tikslas būti žymiu, o to kaina - nesvarbi. Užsidegęs kurti dokumentiką Malaizijoje, Kenetas įkalba Stasį leistis kartu į Aziją. Laukdamas Kenio atvykstant į Malaiziją knygos protagonistas susipažįsta su Aleksu - jaunu rusu, bandančiu atsigauti po geriausio draugo mirties. Stasys ir Aleksas greitai randa bendrą kalbą, nes abu ieško kažko, kas užpildytų jų gyvenimą prasme. Skirtumas tik tas, jog Aleksas gana atvirai tai deklaruoja, tuo tarpu Stasys tai slepia po abejingumo kauke.
G.Grušaitė romane pateikia tris šiuolaikinių trisdešimtmečių portretus, tris skirtingas, pavadinkim, prieigas prie pasaulio. Nepaisant nuolatinės romane vyraujančios whatever nuotaikos, šios trys pasaulėžiūros viena kitą veikia, viena iš kitos kažką perima. Skaitant šį, kaip Marius Burokas įvardijo, kartos dienoraštį, apima net kažkoks baimės jausmas - ar iš tiesų esam tiek atitrūkę ne tik vieni nuo kitų, bet ir nuo savęs? Nepaisant šių slogių romano tonacijų, esti ir vilties (išganymo?) pasažų.
Stasį Šaltoką drąsiai priskiriu prie vienų geriausių šiais metais skaitytų knygų. Taip, čia yra tokių vandenėliu atmiežtų pseudo egzistencialistinių pamąstymų, tačiau bendras įspūdis yra stiprus ir teigiamas. Ir jeigu kyla abejonių, ar ši knyga atlaikys laiko išbandymą ir bus aktuali po 10, 20 ar 50 metų - drįstu teigti, kad taip. Jeigu pastabos apie mūsų, esamų ir būsimų 30-mečių kartą taps nerelevantiškomis, lieka šios knygos branduolys - su detektyvu susipynusi, dekonstruota XXI a. meilės istorija. Tokia, kokią ir norėjo parašyti Stasys.
Gabija Grušaitė, Stasys Šaltoka. Vieneri metai, Lapas, 2017
Comments